Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas mano, kad Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos kuriama Eurazijos sąjunga (EAS) – rimtas projektas. Šį kartą, pasak vieno iš Lietuvos nepriklausomybės architektų, sąjunga nebus milžinas ant molinių kojų.

– Gegužės 29 d. Baltarusijos, Rusijos ir Kazachstano lyderiai Aliaksandras Lukašenka, Vladimiras Putinas ir Narsultanas Nazarbajevas pasirašė susitarimą, kurio pagrindu nuo 2015 m. ims veikti Eurazijos Sąjunga (EAS). Kaip jūs vertinate šią sąjungą? Ir ar Lietuva turėtų baimintis stipraus ekonominio ir politinio bloko mūsų pašonėje?

– EAS pavojus Lietuvai yra tas, kad pagreitina dviejų galybių susidūrimą mūsų regione. Vienoje pusėje kovoja JAV ir jos sąjungininkai, kitoje pusėje – Rusija ir jos sąjungininkai.

Ne paslaptis, kad JAV yra eksportuojanti dolerį šalis. Šių dienų Amerikos gyvenimas remiasi tuo, jog pasaulyje dolerį žmonės ima ir naudoja. Stiprėjant Rusijai, žinoma, ir Kinijai, o juolab susidarius tokiam dariniui kaip EAS, kyla gyvybinė grėsmė JAV gyvenimo būdui. Neišvengiamai Amerika turi bandyti sustabdyti šiuos procesus. Na, o Lietuva – paribio valstybė. Štai todėl mums kyla pavojus.

O konfliktas, apie kurį kalbu, jau vyksta. Matome situaciją Ukrainoje... Kodėl Europa,  tiksliau, Amerika, tiek dėmesio skiria Ukrainai? Manote, kad amerikiečiams labai rūpi demokratija Ukrainoje? Tikslas Ukrainoje – permesti tą visą chaosą į EAS. Ir šiuo metu, sakyčiau, planas veikia. O juk Lietuva taip pat įtraukiama į šį konfliktą. Mūsų dalyvavimas Ukrainoje daugiau nei aiškus. Akivaizdu, kurią pusę Lietuva palaiko. Gerai, jei JAV pavyks laimėti kovą Ukrainoje, o jei nepavyks? Lietuva juk yra kovos dalyvis. Štai pavojus.

Na, o EAS atsiradimas – alternatyva tiek pasauliui, tiek mums. Juk kuo daugiau alternatyvų, tuo geriau.

– Kai kurie ekspertai aiškina, kad EAS – eilinis posovietinės erdvės reintegracijos projektas, kuris pasmerktas žlugti, kaip anksčiau buvę. Kaip manote, ar tokios, pavadinkime, skeptiškos prognozės turi pagrindo?

– Bijau, kad šį kartą bus kitaip. Pirmiausia yra akivaizdus tokio darinio kaip EAS poreikis. Ir tos šalys, kurios kuria šį projektą, tą poreikį mato.

Pasaulyje vyksta konfliktas. Šiek tiek nukrypsiu. Halfordo Johno Mackinderio, geopolitikos tėvo, teorija sako, kad konfliktas tarp jūrinių ir žemyninių valstybių užprogramuotas. Jūrinės valstybės – Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos – šimtmečius kariauja su žemyninėmis. Jos nori uždaryti žemynines valstybes žemyne, o žemyninės visuomet siekia turėti išėjimą į vandenynus. Anglijos kovos su Rusija, o dabar Rusijos su JAV vyksta šimtmečius.

Kitas aspektas – kuo didesnė rinka, tuo daugiau ekonominių galimybių. Pavyzdžiui, tam tikroms prekių grupėms, apskritai norint jas gaminti, reikalingas minimalus skaičius gyventojų. Tarkime, lėktuvų pramonė. Šalys, kurios plėtoja šią ekonomikos šaką, turi turėti tam tikrą skaičių gyventojų, kad ši pramonė, paprastai tariant, atsipirktų. Kartais sakoma, kad maždaug 200 mln. žmonių leidžia valstybei ar ekonominiam blokui turėti nepriklausomą ekonomiką. EAS būtent ir artėja prie šių 200 mln. žmonių.

Kita vertus, EAS šalys suvokia tai, tačiau tai suvokia ir jų priešininkai. Esu įsitikinęs, kad bus daroma viskas, jog būtų sutrukdytas šis reintegracijos procesas. Pačioje Rusijoje, tikėtina, bus nemažai įvykių.

– Na, o kalbant apie žemynines valstybes – juk Rusijos ir Kinijos interesai taip pat ne visuomet sutampa? Ar EAS nėra kuriama kaip atsvara ne tik Vakarų įtakai, tačiau ir Kinijos įtakai Vidurio Azijoje riboti?

– Tiesa, problemų tarp Rusijos ir Kinijos yra. Žinoma, kad į Vidurio Azijos respublikas pretenduoja ir Kinija. Susikerta ten ir geopolitiniai, ir ekonominiai interesai. Bet Kinija, kas akivaizdu, taip pat jaučiasi spaudžiama Jungtinių Valstijų. Vis kyla konfliktai tarp Kinijos ir Japonijos, dabar – net Kinijos ir Vietnamo.

JAV šiuo metu reikia stabdyti dviejų valstybių vystymąsi – Kinijos ir Rusijos. Šios valstybės šiandien yra pavojingos Jungtinių Valstijų dominavimui pasaulyje. Juk visai neseniai JAV prezidentas Barackas Obama Vest Pointo kursantams aiškiai pasakė, kad XXI a. turi būti JAV lyderiavimo amžius kaip ir XX a. Pasak jo, alternatyvos JAV lyderystei nėra.

Akivaizdu, kad Amerika ir toliau planuoja būti pasaulio lydere. O kas yra pagrindiniai oponentai? Žinoma, Kinija ir Rusija. Ir tai verčia kinus ieškoti sąjungininkų. Prieštaravimai dėl Vidurio Azijos, žinoma, yra, tačiau pavojai iš JAV pusės kinams  didesni.

Juk matome, kad Kinijos ir Rusijos santykiai gerėja. Šis glaudžių santykių poreikis – stipresnis nei nesutarimai dėl įtakos Vidurio Azijoje.

Reikėtų neužmiršti ir to, kad rusų ir kinų neseniai sudarytas susitarimas dėl dujų – fundamentalus įvykis. Svarbiausia – ne tik Rusija gauna alternatyvią rinką savo dujoms, tačiau ir atsiskaitymai tarp Kinijos ir Rusijos, atrodo, vyks juaniais ir rubliais. Tai praktiškai karo paskelbimas doleriui.

Ir tai – ne vienintelis judesys, nukreiptas prieš atsiskaitymus doleriais. Juk turime ir beveik sudarytą Irano ir Rusijos susitarimą dėl naftos. Iranas tieks naftą Rusijai, o Rusija atsiskaitys prekėmis, bet ne doleriais.

Galiausiai reikėtų nepamiršti, kad daugelis pasaulio valstybių jau dabar tarpusavyje atsiskaito ne doleriais, o nacionalinėmis valiutomis. Tai mažina dolerio veikimo erdvę pasaulyje. Tai Jungtinėms Valstijoms – mirtinai pavojinga.

Kinija, be to, nuolatos ragina pasaulyje įvesti naują rezervinę valiutą, kuri būtų grįsta auksu. Sklinda gandai, kad kinai slapta superka auksą ir jo atsargų turi gerokai daugiau, nei viešai deklaruoja. Rusija taip pat didina savo aukso atsargas. Tiek Pekinas, tiek Maskva suvokia, kad vieni be kitų jie neatsilaikys prieš Vakarų, tiksliau, JAV spaudimą.

Taigi manau, kad Kinijos poreikis turėti sąjungininkus kovojant su Vakarais yra svarbesnis nei nesutarimai Vidurio Azijoje.

– Daug kalbėjome apie vadinamąjį JAV–Rusijos–Kinijos trikampį. O kokia Europos Sąjungos vieta šiame žaidime?

– ES nevykdo savarankiškos politikos. Pažiūrėkime į Europos Parlamento rinkimus. Kodėl jie buvo sėkmingi euroskeptikams? Ogi todėl, kad daugelis europiečių mato, kad ES kaip darinys nėra savarankiškas, o vykdo Vašingtono valią.

Žmonės todėl ir balsavo už tuos, kurie bent jau siūlo būti savarankiškiems. Juk pažvelkime – daugelis vadinamųjų euroskeptikų yra nusiteikę nepalankiai JAV atžvilgiu. O kas dar įdomiau – daugelis jų yra gan teigiamai nusiteikę Rusijos atžvilgiu.

Vieninteliai šiame kontekste netinka galbūt anglai, kurie turi daug ryšių su JAV ir šiaip, prisiminus anksčiau išdėstytą geopolitinę H.J.Mackinderio dėlionę, Didžioji Britanija juk yra jūrinė valstybė.

Bet štai kaimyninėje Lenkijoje Naujasis dešiniųjų kongresas, vadovaujamas Januszo Korwino-Mikke's, pelnė 7,06 proc. balsų ir gavo, atrodo, keturias vietas Europos Parlamente. Šios partijos lyderio pažiūros labai artimos Marine'i Le Pen iš Prancūzijos nacionalinio fronto. Lenkams ši pergalė buvo staigmena. O ką sako J.Korwino-Mikke? Beje, jis net pripažino Krymo aneksiją kaip natūralią.

Akivaizdu, kad šis politikas nėra toje, pavadinkime, rusofobiškoje bangoje, kurioje šiuo metu yra Lenkijos vyriausybė.

Tiesa, įdomiausias procesas vyksta Vokietijoje – didžiausioje ir stipriausioje ES valstybėje. Visuomenės nuomonė Vokietijoje pamažu krypsta Rusijos naudai.

Apklausos Vokietijoje dažnai rodo labai netikėtus ir palankius Maskvai rezultatus. Štai laikinasis Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas neseniai lankėsi Vokietijoje ir jį ten pasitiko nemenkas demonstrantų būrys. Kai kurie akivaizdžiai rodė savo nepasitenkinimą A.Jaceniuko politika.

Kodėl tai vyksta? Pažvelkite į visa tai vokiečių akimis. Turite galingiausią ekonomiką Europoje ir vieną galingiausių pasaulyje, o jums vadovauja Briuselis.

Vokietija neturi valiutos, neturi muitų, negali kontroliuoti imigracijos. Maža to – Vokietijoje iki šiol stovi JAV karinės bazės, o žiniasklaida taip pat kontroliuojama. Dalis vokiečių tuo labai nepatenkinti.

Patikėkite, Vokietijoje iš tiesų egzistuoja dvi nuomonės – vieni orientuojasi į amerikiečių stumiamą transatlantinę sąjungą, o kiti to nenori. Šie bijo, kad amerikiečiai, kurdami laisvos prekybos sąjungą su ES, gali pakenkti Europos ekonomikai, kuri iki šiol sunkiai atsigauna po krizės.

Taigi turime daug fundamentalių problemų ir ES gyventojai tai mato. Todėl jie bando ieškoti išeičių.

– Sutikite, juk vokiečių interesai Rusijoje – platūs. Tai ir energetika, ir Rusijos didžiulė rinka. Neturėtų būti nuostabu, kad Vokietija nenorėtų komplikuoti santykių su Rusija. Bet galbūt tai nereiškia, kad Vokietija krypsta Rusijos link?

– Žinoma. Kodėl vokiečiai neremia ekonomikos sankcijų? Rusijos, pavadinkime, poreikiai sukuria šimtus tūkstančių darbo vietų Vokietijoje. Natūralu, kad pramonininkai spaudžia valdžią, jog ši nepalaikytų sankcijų Rusijai.

Bet dar yra ir kitas dalykas. Vokietija – žemyninė valstybė. Ji nėra jūrinė. Vokiečiai natūraliai suvokia, kad geopolitiniame konflikte, kurį minėjau, jie turėtų užimti ne jūrinių, o žemyninių valstybių pusę.

O dar reikėtų prisiminti du pasaulinius karus. Juk tai buvo smūgis vokiečiams ir smūgis, pirmiausia, nuo anglosaksiškų šalių. Jie nebenori daugiau gauti per galvą. Rusija visuomet siekė draugystės su Vokietija, o per ją – su ES. V.Putinas daug sykių yra sakęs, kad norėtų Eurazijos sąjungos – nuo Lisabonos iki Vladivostoko.

Tad Rusija deda pastangas, kad ši ekonominė erdvė egzistuotų. JAV nori, kad egzistuotų ne Eurazijos, o transatlantinė erdvė. Štai interesai... Vokietijai čia reikia rinktis. Paprasčiau tariant, vokiečių ir rusų draugystė Didžiajai Britanijai ir JAV nepatinka. Kuo baigėsi vokiečių ir rusų bandymai tartis? Pasauliniais karais.

Daugelis vokiečių tai suvokia. Tie, kurie tai supranta, renkasi Rusijos pusę. Tai štai turime bent dvi stiprias nuomones Vokietijoje. Kadangi Vokietija dominuoja ES, tai ta nuomonė plinta ir plačiau.

Bet Lietuva, nuo ko ir pradėjome mūsų pašnekesį, renkasi jūrinių valstybių pusę. Nors iš tiesų mūsų šalis – dar labiau žemyninė valstybė nei Vokietija. Mes juk esame Europos viduryje.