Tylioji invazija

Naujojo Kinijos šilko kelio atšakos siekia Serbijos aukso rojų. Majdanpeke, mažame miestelyje Serbijos rytuose, prie įeigos į aukso ir vario kasyklos administracijos pastatą dėmesį patraukia raudoni žibintai su kinų rašmenimis. Tolumoje girdėti sprogimai. Oranžines apsaugines liemenes dėvintys inžinieriai, žvelgdami į didžiulį šachtų kraterį, rūko rytines cigaretes ir šnekučiuojasi. Ne serbiškai ar angliškai, bet kinų kalba.

Janko Nikoličius, bedarbis šaltkalvis, vadovaujantis šalies rytuose gyvenančių valachų mažumos politiniam susivienijimui "Serbijos partija", noriai bendrauja su užsienio žurnalistais ir dalijasi su jais savo nerimu.

Iš policijos J.Nikoličius sako girdėjęs, kad šiame kalnakasių mieste, kurio gyventojų skaičius susitraukė iki 5 000, esama nuo 300 iki 400 oficialių ir triskart daugiau, virš 1 000, neregistruotų samdomų darbuotojų iš Kinijos. "Niekas tiksliai nežino, kiek jų yra", – sako J.Nikoličius, nerimaudamas, kad vieną dieną vietos gyventojai taps mažuma. Vyras baiminasi: "Pusė miesto jau priklauso kinams."

Savo propagandiniais tikslais Pekinas sumaniai pasinaudojo ir per koronaviruso krizę: kaukės ir vakcinos į regioną keliavo daug greičiau nei iš abejonėse ir derybose paskendusios ES.

Vietos verslui – trupiniai

Kalbėti apie kokią nors slaptą Kinijos invaziją negalima: Pekinas į Europą sėlina tyliai, ramiai, bet oficialiai. Nuo 2013 m. aktyviai vykdoma tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyva "Diržas ir kelias" – oficialus projektas, kurio kelyje Pekinas nenori matyti jokių kliūčių. Kad ir koks  būtų poreikis – nutiesti naują greitkelį ar geležinkelį, pastatyti tiltą ar įrengti uostą, modernizuoti elektrines, Pekinas niekam negaili lėšų. Investuodamas milijardus į infrastruktūros plėtrą, Pekinas siekia sutrumpinti transporto maršrutus visame pasaulyje ir atverti naujas pardavimo rinkas.

Kinijos siekis – perkelti konteinerių srautus, jungiančius Aziją ir Europą, iš Šiaurės jūros į Viduržemio jūrą. Kad logistikos prasme sumažintų atstumą iki Vidurio Europos, Kinija visokeriopai remia Pirėjo (Graikijoje) ir Triesto (Italijoje) uostų plėtrą bei greitkelio tarp Belgrado Serbijoje ir Budapešto Vengrijoje statybas.

Nuo 2012 m. Kinija kasmet rengia vadinamuosius 17+1 aukščiausio lygio susitikimus, kuriais siekiama suaktyvinti ekonominius santykius su valstybėmis, esančiomis ties ES pietrytine dalimi. Kinijos ir dabar jau septyniolikos šalių partnerių vyriausybių vadovai aptaria naujų didelių projektų galimybes.

Paskolų ir milijardinių investicijų Pekinas, žinoma, neskiria vien dėl draugystės. Pagrindinius projektus jis daugiausia finansuoja suteikdamas paskolas iš valstybinio importo ir eksporto banko "China EXIM" ir dar parduodamas savo valstybinių statybų bendrovių paslaugas. Nauda vietos kompanijoms itin menka: iš Kinijos į statybvietes Europoje vis dažniau gabenamos ne tik medžiagos, bet ir darbuotojai.

Pasiklydę skolose

Balkanų šalių vyriausybėms labai sunku atsispirti Kinijos paskoloms. Kreditus lengva gauti – partneriai iš Pekino nereikalauja nei didelių projekto galimybių studijų ar poveikio aplinkai vertinimų, kurie privalomi pritraukiant ES lėšas. Tai, kad ilgainiui rizikuojama prarasti kontrolę, vis labiau įklimpti į skolas ir galiausiai tapti priklausomiems nuo Pekino, niekas nesvarsto.

Vienas pavyzdžių – Juodkalnija. 2014 m. mažiausioji kandidatė į ES pasiėmė 944 mln. JAV dolerių kreditą – lėšas ketinta skirti greitkelio atkarpai nuo Adrijos jūros Baro uosto iki Serbijos tiesti. Šiandien šaliai, smarkiai nukentėjusiai nuo pandemijos, tenka griebtis šiaudo: kreiptis pagalbos į ES. Kovą kreipdamasis į Europos Parlamento užsienio reikalų komitetą Juodkalnijos vicepremjeras Dritanas Abazovičius žodžių nesirinko. "Prašome jūsų padėti mums grąžinti pinigus, kad galėtume sustabdyti Kinijos įtaką", – politiko žodžiuose skambėjo neviltis.

Kiek regionas iš tikrųjų priklauso nuo Kinijos paskolų? Pekinas Vakarų Balkanuose nėra didžiausias užsienio kreditorius, tačiau, anot neseniai paskelbtos Italijos "UniCredit Group" studijos, jam puikiai sekasi. Tyrimo autorius nustebino paskolų mastas: imami gerokai didesni kreditai, nei galėtų sau leisti šalys. Pvz., pernai Kinijos paskolos sudarė 3,4 proc. Bosnijos ir Hercegovinos bendrojo vidaus produkto, Serbijoje šis skaičius siekė 7 proc., Šiaurės Makedonijoje – 7,5 proc. ir net 20,7 proc. Juodkalnijoje.

"UniCredit" duomenimis, kol kas daugumoje regiono šalių Kinija yra trečia ar ketvirta pagal dydį užsienio kreditorė. Tačiau, visiškai išmokėjus jau sutartas paskolos sutartis, bendros užsienio skolos Kinijos paskolų dalis per ateinančius kelerius metus išaugs iki 11,4 proc. (Bosnijoje ir Hercegovinoje) ar net iki 22,7 proc. (Juodkalnijoje).

Politika – ne tarp kitko

Tyrimo autoriai mano, kad, didindama infrastruktūros projektų finansavimą, ES galėtų atsverti augančią Kinijos, kaip skolintojos, svarbą Vakarų Balkanuose. Savo ruožtu jie rekomenduoja ES kandidatėms regione paįvairinti savo finansavimo šaltinius, "kol kreditų grąžinimo Kinijai našta netaps nebepakeliama".

Situacija kelia nerimą ir Briuselyje. Viena vertus, baiminamasi akivaizdžios augančios Kinijos įtakos, kita vertus, ES spaudžiama vykdyti savo pažadus kandidatėms, kol šios nenusisuko. "Mes ne vieninteliai ten. Yra konkurentų. Ir jie be skrupulų", – gegužę kolegoms iš ES sakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas, akcentuodamas riziką, kad ES gali "prarasti Vakarų Balkanus".

Kaip teigia "Die Welt", Balkanų šalims ES vis dar yra didžiausia tiesioginė investuotoja ir prekybos partnerė. Tačiau kartu su augančiu jų įsiskolinimu Kinijai, didėja ir politinė priklausomybe – kaip rodo Vengrijos pavyzdys, ne tik tarp kandidatų į ES, bet ir tarp valstybių narių. Neseniai Budapeštas vetavo planuojamą Kinijos rinkimų reformą Honkongo specialiajame administraciniame regione smerkiantį pareiškimą.

Didina savo įkainius

Savo propagandiniais tikslais Pekinas sumaniai pasinaudojo ir per koronoviruso krizę: kaukės ir vakcinos į regioną keliavo daug greičiau nei iš abejonėse ir derybose paskendusios ES. "Akivaizdu, kad Europos solidarumas yra melas, – prieš metus išdidžiai aiškino Serbijos lyderis Aleksandaras Vucičius. – Tik Kinija gali mums padėti."

Simbolis: pandemijos metu A.Vucičiaus meilė Kinijai dar sustiprėjo. Nuotraukoje – Serbijos lyderis, pasirengęs antrajai Kinijoje sukurtos vakcinos „Sinopharm“ injekcijai. / Reuters nuotr.

Pernai atsiliepdama į A.Vucičiaus kreipimąsi, Kinijos vyriausybė nusiuntė Belgradui humanitarinę siuntą, kurią, darniai spragsint fotokameroms, priėmė pats prezidentas. Nurijusi kartėlį ES taip pat suteikė pagalbos už 3,3 mlrd. eurų – tik šįkart Belgradas neatsilygino ankstesniu dėkingumu.

Vėliau artimus ryšius su Pekinu Belgradas bandė pagrįsti ir savo veiksmais. Pernai pavasarį, kai Europą dar kaustė pandemijos sąstingis, Serbija vykdė turistus iš Kinijos masinančią kampaniją. Turint omenyje abiejų valstybių masto ir geopolitinės svarbos skirtumus, nesunku įsivaizduoti, kiek pastangų reikia Belgradui, kad atkreiptų į save keliauti nusiteikusio eilinio Kinijos gyventojo dėmesį. Nieko keista, kad tąkart kampanijoje filmavosi ir pats A.Vucičius.

Įdomi detalė – Serbija jau senokai yra po Europą keliaujančių Kinijos turistinių grupių stotelė, mat Belgrade esanti Kinijos ambasada, nukentėjusi per 1999 m. NATO antskrydžius, kinams yra savotiška patriotinės piligrimystės vieta.

Ekspertai pastebi, kad taip flirtuodami su Kinija Serbijos lyderiai branginasi ES atžvilgiu. Nepaisant investicijų klausimų, kultūriškai, socialinių net ir ekonominių ryšių prasme Serbija orientuojasi į Vakarų Europą. 60 proc. šalies eksporto keliauja į ES, šia kryptimi iš šalies ieškoti geresnio gyvenimo vyksta ir didžioji dauguma Serbijos žmonių.

Dar anuomet, kai Belgradas buvo Jugoslavijos sostinė, vietos politinis elitas stengėsi žaisti dvi partijas vienu metu: palaikyti gerus santykius tiek su Rytais, tiek su Vakarais.

Partneriai iš Pekino nereikalauja nei didelių projekto galimybių studijų ar poveikio aplinkai vertinimų, kurie privalomi pritraukiant ES lėšas.

"Pekino pinigai, be abejo, yra labai laukiami Belgrade, nes mainais už tai nereikalaujama reformų, kaip kad paramos iš Briuselio atveju", – sako Maxas Brändle, vadovaujantis Friedricho Eberto fondo Belgrado atstovybei. Jo manymu, geležinkelio projektą ES tiesiog pramiegojo.

Kita vertus, negalima pamiršti ir Kosovo klausimo. Kinija, kaip ir bet kuri kita Kosovo nepriklausomybės nepripažįstanti šalis, pelno Serbijos palankumą.