Šią priežastį gali būti lengviau paaiškinti pažvelgus į kiekvieną miestą atskirai. Pavyzdžiui, Londono prieplaukos eina pasroviui į rytus ir prieplaukos dažniausiai nebūna pačios maloniausios vietos. Ilga miesto istorija primena, kad Temzė miesto šiukšles, o kartu ir kvapą nuplukdydavo į rytus. Tad nėra abejonių, kad miesto neturtingieji telkėsi būtent šioje Londono dalyje.

Bet, pažvelgus į Paryžių, kyla daugiau klausimų. Senos upės vanduo teka į vakarus, kaip ir Bristoliu tekantis Eivonas. Londono atvejis netinka ir Niujorkui, kuriuo teka dvi skirtingos tėkmės upės, ar Braitonui, kuris apskritai neturi jokios upės. Nepaisant miestų skirtumų, skurdas vis tiek žvelgia į rytų pusę.

Mokslininkai teigia, kad spėjimai, jog rytinės miestų dalys užterščiausios, todėl ten nuo seno telkiasi skurdžiausi gyventojai, iš tikrųjų yra teisingos. Rytiniai miestų rajonai seniau labiausiai patirdavo oro užterštumą. Vidutinėse platumose, kur įsikuria daugiausia pasaulio miestų, vyrauja vakarų vėjai, tai reiškia jie pučia į rytų pusę. Taigi kartu su savimi jie surenka dūmus ir kitas į orą išmetamas medžiagas.

Mokslininkai atliko tyrimą ir pastatė 70 britų miestų simuliacijas maždaug su 5 tūkst. industrinių kaminų, kokie buvo naudojami XIX a. pabaigoje. Naudodami matematinius modelius, tyrėjai atkūrė oro judėjimą ir pastebėjo, kad iš tiesų užterščiausios vietos ir būdavo rytuose.

Taip atsirado savotiška rajonų segregacija. Mokslininkai pažvelgė ir į miestus iki industrializacijos laikotarpio – paaiškėjo, kad tuomet rytinės miesto dalys nebuvo taip atskirtos ir jose nesitelkė skurdžiausi miesto gyventojai.

Nors vėliau miestai išmoko kovoti su užterštumu, rajonų segregacija išliko, o tai atsispindi tiek mokyklose, viešosiose paslaugose, infrastruktūroje. Renovacija pradėjo keisti rytinius rajonus, tačiau tik tokiuose didžiuosiuose miestuose, kaip Londonas ar Paryžius, ir tai palyginti nauja tendencija.

Mokslininkai primena, kad greitai augantys miestai dažniausiai natūraliai pakraščiuose sukuria neturtingųjų zoną, kur kuriasi iš nedidelių miestų ar kaimų atvykę žmonės – jie, neturėdami pinigų, renkasi gyvenimą smarkiai nuo centro nutolusiose vietose. Dauguma Kinijos miestų, Maskva kūrėsi būtent tokiu principu.

Išskirtinės čia Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose nuo seno turtingieji gyventojai gyveno miestų pakraščiuose, o miestų centrai nebuvo tokie turtingi. Detroitas – vienas liūdniausių tokių miestų augimo pavyzdžių. Nors diskutuojama, kodėl Amerikos miestai plėtojosi būtent taip, kai kurie tyrėjai spėja, kad tarpukariu ėmę populiarėti automobiliai ir paskatino turtinguosius kurtis miestų pakraščiuose dideliuose namuose, o į miesto centrą vykti automobiliu.

JAV net iki šiandien galima pamatyti rasinės atskirties pavyzdžių, nors jau 1916 m. šalies Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad rajonų kūrimas pagal rasę pažeidžia Konstituciją. Tačiau Niujorke ar kituose didesniuose miestuose nesunku pamatyti rajonų, kuriuose gyvena afroamerikiečiai ar žydai.

Tuo metu Europoje industrinės zonos vis labiau buvo kuriamos rytinėse dalyse, kur kėlėsi ir gamyklose dirbantys žmonės. Taip dažniausiai vakarinės miestų dalys tapdavo senais ir turistų lankomais senamiesčiais.