Užtikrinti konkurencingumą

ES konkurencingumas – ne tik regioninis rūpestis. Tai realios lenktynės pirmiausia su Kinija ir JAV, didinančios jų ekonomikas skatinti turinčius išlaidų paketus, tarp jų ir žaliąsias subsidijas. Briuselio naujienas nušviečiantis leidinys „Politico“ suorganizavo jau tradicija tapusią „Konkurencingos Europos savaitę“ (angl. Competitive Europe week). Jos metu verslo, technologijų pasaulio, nevyriausybinių organizacijų, lobistų grupių atstovai ir sprendimų priėmėjai dalijosi įžvalgomis ir braižė bloko ateities projekcijas.

Viena iš artimoms perspektyvoms reikšmingiausių diskusijų buvo orientuota į lenktynes dėl kritinių žaliavų, kurios reikalingos naujoms technologijoms, pavyzdžiui, elektromobilių ir kitų baterijų gamybai. Litis, kobaltas, varis – tai tik kelios iš žaliavų, be kurių skaitmeninė ir energetikos transformacija atrodo sunkiai įsivaizduojama. ES lygiu pasirodė kelios su šia sritimi susijusios iniciatyvos, praėjusiais metais buvo išleistas Europos svarbiausiųjų žaliavų aktas (angl. Critical raw materials act), kuris Europos Parlamento ir trialogų filtrą pereiti sugebėjo daugmaž per aštuonis mėnesius. Dažno Briuselio biurokratiją stebinčio apžvalgininko vertinimu, tai buvo rekordiškai trumpas laikas.

Vertėtų įsidėmėti kelis pagrindinius šiame dokumente figūruojančius skaičius: 10 proc. ES sunaudojamų svarbiausių žaliavų turėtų būti išgaunama ES teritorijoje; 40 proc. bloko poreikiams reikalingų žaliavų turėtų būti apdorojama ES viduje (t. y. žaliavos gali būti atsigabentos iš kitų teritorijų, bet turi būti apdorotos ES); 25 proc. žaliavų turi būti perdirbtos bloko viduje. Turbūt svarbiausia, kad ne daugiau kaip 65 proc. bet kokios vienos rūšies žaliavos negali atvykti tik iš vienos trečiosios šalies, o tokių pavyzdžių iki šiol tikrai būta.

Pavyzdžiui, 90 proc. platinos į ES atkeliauja iš Pietų Afrikos, kai kurie retieji žemės elementai, kurie reikalingi baterijų gamybai, 100 proc. importuojami iš Kinijos. ES ir Kinijos prekybos ginčai – labai jautrus klausimas, įtampa atsispindi ir svarbiausių žaliavų mainuose: Pekinas nustatė germanio, galio, grafito eksporto apribojimus, dėl to Europos kompanijoms tenka smarkiai laviruoti.

Strateginė reikšmė

Europos svarbiausių žaliavų aktas orientuotas į gavybos, gamybos, perdirbimo procesų ir projektų supaprastinimą ir pagreitinimą. EK iki šiol sulaukė 170 paraiškų, kurias pateikė kalnakasybos, perdirbimo įmonės, baterijų gamintojai. Visi jie siekia spartinti savo projektų realizavimą.

Už energijai imlių pramonės šakų ir žaliavų klausimus atsakingo EK padalinio vadovas Joanas Cantonas pripažįsta, kad ES priklausomybė nuo žaliavų iš trečiųjų šalių iš tiesų yra labai didelė, bet be jų apsieiti vargiai įmanoma: šių išteklių reikia ne tik žaliajai ar skaitmeninei transformacijai, bet ir gynybai. Būtent todėl vienas iš Europos svarbiausių žaliavų akto akcentų – galimybė pasirinkti ir dalį projektų pažymėti kaip strateginės reikšmės.

„Kai projektas pripažįstamas strateginiu, per aktą jis įgyja naudą, kai kalbame apie leidimus, galimybes diskutuoti apie lėšas, kad pritrauktume privatų finansavimą, ir daugybę kitų faktorių, kurie tuos projektus padarytų naudingus ES. Paskelbėme pirmąjį kvietimą teikti projektų paraiškas, jis baigėsi rugpjūčio pabaigoje ir tikrai sulaukėme 170 paraiškų. Vertiname tai kaip sėkmingą rezultatą […] ir tai neapsiriboja tik europiniais projektais Europoje, jų yra ir trečiosiose šalyse“, – sako J. Cantonas.

Iš 170 EK pasiekusių paraiškų apie trečdalis projektų numatomi trečiosiose šalyse. „Tarp paraiškų taip pat yra ir tokių projektų, kurie numatomi tiekimo grandinėje. Mums tai labai svarbu, nes kalbame apie mineralų gavybą, apdorojimą ir taurinimą, apie jų perdirbimą. Kalbame net ir apie jų pakeitimą kuo nors kitu ir investavimą į kitas galimybes, ne tik žaliavas, kurias šiandien naudojame technologijų sektoriuje“, – akcentuoja jis.

Šiuo metu EK vertina, analizuoja projektus, jų kokybę, artimiausiais mėnesiais žada pasirinkti dalį, kuriuos pažymės kaip strateginius. Kiek projektų bus atrinkta, nenumatyta. Kaip aiškina J. Cantonas, daugiausia priklausys nuo bendros dinamikos ir projektų tikslų suderinamumo su Europos pramonės lūkesčiais.

Dėl iššūkių, kurie laukia žaliavų gavybos, gamybos ir perdirbimo procesuose, mums reikės apie 10 tūkst. naujų žmonių rinkoje.

Bendras komisarų darbas

Rinkos dalyviai laukia patvirtintos EK naujos sudėties. Daug naujų komisarų bus įtraukti į su kritinių žaliavų sektoriumi susijusius klausimus. Europos spalvotųjų metalų asociacijos „Eurometaux“ tvarumo direktorė Kamila Slupek aštuoniolika metų dirbo ES struktūrose, todėl puikiai žino, kaip svarbu atrasti tobulą pusiausvyrą tarp visų suinteresuotų pusių. „Mums reikės laviruoti, bet tai visada yra pramonės pareiga, ar tai būtų naujas reguliavimas, ar direktyvos pasirodymas“, – sako K. Slupek.

Ji pažymi, kad prie svarbiausių žaliavų akto prisidėti turės ne vienas naujos EK narys: už švarų ir konkurencingą perėjimą, aplinkos ir pramonės strategiją, klimatą, už finansines paslaugas, prekybą, ekonomiką ir našumą atsakingi komisarai. Šis gausus būrys turės nuolat komunikuoti tarpusavyje. K. Slupek taip pat akcentuoja, kad veikimą, sprendžiant svarbiausių žaliavų problemas, galima pateikti kaip vieną geresnių pavyzdžių, rodančių, kad sprendimų priėmėjai ir pramonė vis dėlto gali susikalbėti.

„Iš kompanijų perspektyvos, labai laukiame, kad strateginių projektų statusas kasybai ir perdirbimui būtų suteiktas per trumpą laiką, tai būtų atitinkamai dvylika mėnesių ir 24 mėnesių laikotarpis – popieriuje tai atrodo puikiai. Atidžiai stebėsime, ar bus pirmasis atvejis, kuris, remiantis šiais terminais, galės sėkmingai materializuotis. Jei pavyks tai padaryti, manau, tikrai galėsime švęsti, kad tai, ką laikome pramonės gerovės supaprastinimu, iš tikrųjų gali įvykti“, – teigia K. Slupek.

Klimatas ir efektyvumas

Viena Europos svarbiausiųjų žaliavų akto dalis taip pat numato ir aplinkosaugos standartus. Greta dažnai minimas ir kitas – Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktas (angl. Net-Zero Industry Act). Nevyriausybines organizacijas (NVO) vienijančio Europos aplinkos biuro generalinis sekretorius Patrickas Ten Brinkas į naujosios pramonės ir aplinkosaugos suderinamumo perspektyvas stengiasi žvelgti pozityviai. Jis sako, kad jei viskas vyks taip, kaip numatyta, sąžiningai klimato atžvilgiu – puiku. Tačiau rizikos vis tiek yra.

„Pirmiausia yra žodis „švarus“, jis reiškia visišką dekarbonizaciją ir ar tai integruoja žiedinės ekonomikos iššūkius, o tai kartu yra galimybė. Svarbu, ar tai apima taršos iššūkius, nes man švarus – ir nulinės emisijos, o tai yra įsipareigojimas. Tad jeigu galime turėti integruotą požiūrį, t. y. kad švarus reiškia visiškai švarų, ne tik dekarbonizuotą, manau, tai yra milžiniška proga“, – sako P. Ten Brinkas.

Tačiau jis akcentuoja, kad gali būti ir praradimų, priklausomai nuo to, kam bus nuspręsta skirti lėšų: „Pinigų poveikis skiriasi, priklausomai nuo to, kur jie plaukia, todėl pasirinkimas, kur jie plauks, yra fundamentaliai svarbus.“

„Jei iš tikrųjų norite įsigilinti į tai, kur išleidžiate savo pinigus, norite juos išleisti sritims, kuriose tai yra ekonomiškai efektyvu“, – sako P. Ten Brinkas. Jis primena, kad grįžtant į 2008-ųjų finansų krizės laikus, dėl taupymo daugybė Europos regionų sumažino aplinkosauginius stebėjimus, vertinimus, sumažino visuomenės įsitraukimą ir dalyvavimą. P. Ten Brinkas įsitikinęs, kad bendras ES investavimas padėtų sulyginti regioninius skirtumus, o nacionalinės valdžios institucijos turėtų pakankamai pinigų geresniems rezultatams pasiekti.

Žmogiškųjų išteklių problema

J. Cantonas pripažįsta, kad mažesnėms šalims narėms kyla sunkumų dalyvauti tokio masto projektuose. Štai kodėl EK siūlo pagalbos prašančioms šalims teikti ES biudžeto paramą arba techninę pagalbą: „Viena iš dimensijų, kurias taip pat stengiamės skatinti, yra akademija, kaip darėme su baterijomis, kaip darėme su kitais sektoriais. Žaliavų akademija galėtų teikti mokymo paramą, ne mokyti tiesiogiai, bet bent jau suteikti galimybę valstybių narių įmonėms gauti būtinus mokymus, turėti tinkamos kvalifikuotos darbo jėgos, kad galėtų dirbti šiuose besiformuojančiuose, labai įdomiuose ir Europai labai svarbiuose strateginiuose sektoriuose.“ Tai netgi galėtų būti integruota į šiuo metu veikiančių universitetų mokymo programas, pasakoja J. Cantonas.

Pramonės atstovai sutinka, kad iš tiesų ES trūksta specialistų. „Mes atlikome skaičiavimus, kad dėl iššūkių, kurie laukia žaliavų gavybos, gamybos ir perdirbimo procesuose, mums reikės apie 10 tūkst. naujų žmonių rinkoje, kurie būtų pasirengę ir galėtų dirbti tokiose srityse kaip geologija, metalurgija, inžinerija“, – dalijasi K. Slupek.

„Eurometaux“ kasmet organizuoja tam tikrus sektoriaus specialistų mokymus. „Jau turime beveik visą laukiančių sąrašą kitiems metams“, – apie augantį susidomėjimą žaliavų pramone ir europiečių norą kelti savo kvalifikaciją kalba asociacijos atstovė.

Tačiau Europai artimoje ateityje reikės ne tik žmonių, bet ir pastatyti naujų fabrikų, tam tikru lygiu reindustrializuoti jau esančią infrastruktūrą, kad ji galėtų kliautis vien savo energijos resursais. Tam reikės didelio finansų srauto, įvairių šaltinių sujungimo, glaudžios suinteresuotų rinkos dalyvių ir sprendimų priėmėjų kooperacijos, sutiko visi diskusijos dalyviai.