Šią savaite "netikėtai" Baltarusijos parlamento sesijos darbotvarkėje neatsirado vietos pripažinti nuo Gruzijos atskilusių Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybėms. Tai toli gražu nėra nesusipratimas – niekam ne paslaptis, kad Baltarusijos parlamentas visiškai priklausomas nuo Batkos – prezidento Aleksandro Lukašenkos.

Mat dar kovo 19 d. A.Lukašenka vietoj prašyto 100 mlrd. rublių (apie 7,7 mlrd. litų) kredito iš Maskvos sulaukė pagiežingo patarimo, kad reikia įvykdyti gavus ankstesnę paskolą prisiimtus įsipareigojimus (tų pačių Gruzijos separatistinių regionų pripažinimas).

Kita vertus, Baltarusija buvo įtraukta į milijardus eurų žadantį ES Rytų partnerystės planą, bet iškelta sąlyga (nepaisant kai kurių neapdairių užuominų), kad Minskas nepripažins Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Tačiau teigti, kad Minskas nugara pasisuko į Rytus, veidu – į Vakarus, būtų absurdiška. Išties pastaruoju metu Baltarusija rodė prielankumą Europai, o ir ši neliko skolinga. Vien jau ko vertas ES užsienio politikos vadovo Javiero Solanos apsilankymas vasarį Minske ir susitikimas su neseniai dar paskutiniu Europos diktatoriumi vadintu A.Lukašenka. Tačiau nepraėjus nei mėnesiui Batka arogantiškai pabėgęs į Armėniją privertė atšaukti ES išorės reikalų komisarės Benitos Ferrero-Waldner vizitą Baltarusijoje.

Minskas žaidžia dvigubą žaidimą – naudojasi Vakarų nuolaidomis, kad paspaustų Maskvą ir atvirkščiai. Kaip neoficialiai prasitarė vienas aukštas Lietuvos diplomatas – Minskas įsivaizduoja, kad Baltarusija yra auksinė karvė, be kurios nei Maskva, nei Briuselis gyventi negali. Deja, taip nėra, ir toks žaidimas greitai baigsis.

Krizę skaudžiai išgyvenančiai Baltarusijai kredito nesuteikusi Rusija parodė, kad jos kantrybė jau išseko. ES kol kas dar bando sutramdyti Batką riestainiais, bet netrukus turės į santykių su Minsku priemonių komplektą įtraukti ir botagą.