Plaukiojantys švyturiai, kurių praėjusį šimtmetį buvo dar pilna pakrančių vandenyse, labiausiai iš visų laivų kentėdavo nuo audringų orų.

Tragedijos prie Elbės

Stovėdami nuleidę inkarus jiems skirtoje pozicijoje, toli gražu ne visi plaukiojantys švyturiai sugebėdavo atsilaikyti stichijos šėlsmui. Labai vaizdžiai apie tai pasakojama Kukshafeno miesto muziejaus jūreivystės skyriuje, kur teko lankytis prieš keletą metų.

Pirmasis vokiečių plaukiojantis švyturys „Seestern“ („Jūros žvaigždė“) Šiaurės jūroje ties Elbės žiotimis buvo įrengtas 1816 metais. Jis tapo orientyru plaukiant į Hamburgą ir Kukshafeną. Tamsiu paros metu švyturio žibalinės lempos degdavo 30 pėdų aukštyje, o dieną stiebo viršūnėje, kaip atpažinimo ženklas, kabodavo raudona vėliava. Plaukiojančio švyturio įgulą sudarė 8 komandos nariai ir du locmanai, kurie palydėdavo laivus Elbės upe į Hamburgą, esantį už 110 kilometrų.

1924 metais prieš pačias Kalėdas Šiaurės jūroje įsisiautėjo audra. Nedidelis, bet tvirtas laivas „Seestern“ vos laikėsi nuleidęs du inkarus. Gruodžio 26-osios naktį uraganinis vėjas ir didžiulės bangos pagaliau įveikė plaukiojantį švyturį. Jis nuskendo kartu su visais jame buvusiais 10 žmonių. Bangos neišplovė nei laivo, nei žmonių, tad tragedijos aplinkybės išliko nežinomos.

Panaši tragedija toje pat vietoje pasikartojo 1936 metais spalio 27 dieną. Tuo metu čia sargybą ėjo 49 metrų ilgio ir 8 metrų pločio plieniniu korpusu plaukiojantis švyturys „Bürgermeister O’Swald“. Tą dieną Šiaurės jūroje siautėjęs uraganas apvertė laivą ir nuskandino jį kartu su 15 įgulos narių. Tai buvo pati didžiausia pasaulyje katastrofa tarp plaukiojančių švyturių.

Pozicijoje, kuri vadinosi „ELBĖ 1“, plaukiojantys švyturiai veikė iki 1988 metų. Įdiegus tobulesnę navigacinę įrangą, jų paslaugų nebereikėjo. Paskutinysis šioje pozicijoje tarnybą ėjęs plaukiojantis švyturys dabar stovi senajame Kukshafeno uoste. Turistai gali jį ne tik apžiūrėti, bet ir išplaukti juo į jūrą.

Stichijos įveikti anglai

Anglai savo pirmąjį plaukiojantį švyturį įrengė 1770 metais Temzės žiotyse. Kadangi maždaug 6000 britų salų supa gana gilūs vandenys, kuriuose nepastatysi įprasto švyturio, anglai juos įkurdino specialios paskirties laivuose. Užklupus audrai neretai jie atsidurdavo katastrofiškoje padėtyje.

1954 metų lapkritis tapo pačiu nelaimingiausiu mėnesiu anglų plaukiojančių švyturių istorijoje. Lapkričio 27 dieną su visa įgula žuvo plaukiojantis švyturys „South Goodwin“, stovėjęs Duvro sąsiauryje, kuri yra judriausia pasaulyje laivybos trasa. Katastrofa prasidėjo antrą valandą nakties, kai audra pasiekė uraganinę galią. Plaukiojantis švyturys nutrūko nuo inkarų ir pradėjo dreifuoti pavojingos seklumos link. Per radiją buvo iškviesti gelbėjimo laivai, tačiau dėl didelių bangų jie nesugebėjo prisiartinti prie dreifuojančio švyturio. Uraganinis vėjas neleido pakilti ir sraigtasparniams. Paliktas likimo valiai plaukiojantis švyturys buvo pasmerktas žūčiai.

Nurimus audrai, laivas buvo rastas gulintis ant šono beveik po vandeniu. Akvalangistai panirę apžiūrėjo laivo vidines patalpas, bet ten nerado nė vieno įgulos nario. Išsigelbėjo tik Ronaldas Murtonas, žemės ūkio ministerijos mokslininkas, kuris švyturyje visą mėnesį stebėjo pralekiančius paukščius. Jam kažkokiu būdu pasisekė išsikabaroti iš vidinių patalpų ir išsilaikyti ant laivo korpuso, kol jį pastebėjo sraigtasparnio pilotai ir nukėlė. Šešis jūrininkus pasiglemžė jūra.

1959 metų gruodį Rytų Škotijos pakrantė patyrė vieną baisiausių audrų jos istorijoje. Plaukiojantis švyturys „North Carr“, atsižvelgiant į jo stovėjimo vietą, buvo ypač pažeidžiamas. Gruodžio 9 dieną švyturys su 7 žmonių įgula nutrūko nuo inkarų ir 40 valandų buvo blaškomas didžiulių bangų. Likus dviem mylioms iki kranto, laivą pavyko sustabdyti nuleidus atsarginį inkarą. Į pagalbą švyturio įgulai buvo išsiųstas 14 metrų ilgio gelbėjimosi botas su 8 žmonių įgula. Bangos jį apvertė ir visi gelbėtojai žuvo. Plaukiojančio švyturio „North Carr“ įgulai pasisekė. Juos visus nuo avariją patyrusio laivo nukėlė sraigtasparniai.

Raudonieji laivai keičia profesiją

Tikriausiai nebuvo tokios pajūrio šalies, kurioje gamtos stichija nebūtų negailestingai susidorojusi su jūros kelių sargybiniais. Baigiantis XX amžiui, vis daugiau plaukiojančių švyturių, kurie tradiciškai dažomi raudona spalva, buvo išleidžiama į užtarnautą poilsį. Nuo 1820 iki 1983 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pastatyti 179 tokie „jūros prometėjai“. Paskutinis iš jų baigė tarnybą 1985 metais. Daugiau kaip pusę amžiaus prie Flandrijos seklumos sargybą ėjęs „Sandettie“ 1988 metais tapo paskutiniuoju Prancūzijos plaukiojančiu švyturiu, baigusiu savo profesinę veiklą. Dabar jis puošia Diunkerko krantines.

Tais pačiais metais nustojo veikti ir paskutinis plaukiojantis švyturys Airijos jūroje „Breeveertien“. Jis buvo parduotas į Olandiją ir ten tapo restoranu. Vokiečių „Borkumriff IV“ tapo švyturių muziejumi. Dabar daugelyje Europos uostamiesčių gali išvysti keistų laivų su raudonos spalvos bortais ir antstatais. Taupūs europiečiai jų nesupjaustė, neišmetė į laužą, o pritaikė turizmui, pramogai ir jūreivystės istorijos pažinimui.
Praėjusio šimtmečio aštuntą dešimtmetį praktiškai visi plaukiojantys švyturiai Europą supančiuose vandenyse buvo keičiami vadinamaisiais nepilotuojamais jūros švyturiais. Tai buvo specialios konstrukcijos plūdurai, atliekantys savo pirmtakų funkcijas. Techniškai pažangesnė navigacijos technika šiandien leidžia laivams jaustis saugiau jūrų keliuose.