A. Keina 1962 metais jis baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas skunigu bei paskirtas vikaru į Naująją Vilnią. Dirbo įvairiose Lietuvos parapijose, garsėjo principinga laikysena, Tėvynės ir laisvės meile.

Nuo 1980 metų priklausė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, kuris buvo labai svarbus laisvės kovos įrankis sovietmečiu.

Pastaruoju metu gyveno Vilniuje, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kur, kiek sveikata leisdavo, aukodavo šv. Mišias, klausydavosi išpažinčių. Nuo pat Atgimimo pradžios tapo svarbiu Lietuvos Bažnyčios gyvenimo metraštininku, yra sukaupęs turtingą filmuotos medžiagos archyvą.

„Teko tarnauti ir sovietinėje kariuomenėje. Tarnavau prie Juodosios jūros vieno dalinio medicinos skyriaus sanitaru. Tame pat dalinyje tarnavo ir Sigitas Tamkevičius, dabartinis Kauno arkivyskupas. Jis išmokė mane ne tik naudotis fotoaparatu „Zenit“, bet ir daryti nuotraukas. Tam buvo geros sąlygos. Kartą dvi naktis iš fotolaboratorijos neišlindau – taip buvo sudominusi fotografija...", – yra pasakojęs A. Keina.

Jis 23 metus atidavė Valkininkų parapijai, kur buvo persekiojamas.

„Nebuvo tos savaitės, kad manęs nekviestų į saugumą, į rajoną ar pas religijos reikalų įgaliotinį. Ne sykį bandė verbuoti, žadėjo gerą parapiją ir netgi parūpinti aukštesnes pareigas. Sulaukdavau gąsdinimų, kad įkišią į kalėjimą. Tardymo protokolo niekada nepasirašydavau. Parapijiečiai stodavo ginti mane kaip savo kleboną. Sykį jų grupė įsiveržė mane tardant. Išėjo į priekį kailiniuotas vyras ir išrėžė: „Tai ką, grįžo Stalino laikai?“. Netrukus buvau laisvas. Mano namuose darydavo kratas. Tačiau tai manęs neišgąsdino. Įsitraukiau į Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto veiklą, prisidėjau platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“", – viename interviu sakė kunigas.