Liepos 6-ąją švenčiama Valstybės diena   – pretekstas priminti didingą Lietuvos praeitį ir  vienintelį karūnuotąjį Lietuvos karalių Mindaugą. Žinių apie šalies valdovą likę vos trupiniai, todėl visai nekeista, kad  Mindaugo epocha apaugusi interpretacijomis.

Tarp pastarųjų – ir kai kurių istorikų neigiama pati karūnavimo data. Gal Valstybės dieną turėtume švęsti savaite anksčiau, birželio 29-ąją?

Kalbėjo lietuvių kalba

Lietuvos valdovo Mindaugo asmeninis gyvenimas, to meto visuomenės gyvensena buvo smarkiai susipynę su valstybės reikalais, kurių svarbiausius ir, rodos, neginčytinus, revizuoja jauni istorikai. Jiems antrina archeologai, kurie tikina suradę istorinės Vorutos pilies ir Mindaugo vainikavimo vietą.

Anot archeologijos istoriko dr. Gintauto Zabielos, dar iki iškylant Mindaugui, Lietuvos teritorijoje žmonės spietėsi gyvenvietėse prie medinių pilaičių. Tai patvirtina ir istorikas Tomas Baranauskas, kartu teigdamas, kad 1009-aisiais, kai buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, ji jau galėjo būti nedidelė valstybė.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje anuomet egzistavo kelios tarpusavyje kovojusios mažos žemės ar kunigaikštystės. Apie jų suvienijimą galima kalbėti tik nuo karo žygių už Lietuvos ribų pradžios, kurie rašytiniuose šaltiniuose fiksuojami nuo 1183 m.

"Kaip rašoma Livonijos eiliuotoje kronikoje, Mindaugo tėvas buvo didelis karalius, kurio laikais nebuvo jam lygių. Tad, valdant Mindaugo tėvui, buvo Lietuvą vienijanti valdžia. Tuo metu Lietuvai priklausė dabartinės Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitos teritorijos, minimos 1219 m. sudarytoje taikos sutartyje su Volyne", – aiškino T.Baranauskas.

Beje, XVI a. rašytiniuose šaltiniuose Mindaugo tėvas vadinamas Rimgaudu, tačiau, anot istoriko, šis vardas gali būti tik metraštininko interpretacijų rezultatas. Yra žinoma, kad Mindaugas turėjo vyresnį brolį Dausprungą ir seserį (karaliaus valdymo pirmoje pusėje minimas jo seserėnas Lengvenis).

Sprendžiant pagal išlikusius senuosius vietovardžius ir vardus, dabartinėje Lietuvos teritorijoje Mindaugo laikais buvo kalbama lietuviškai, o rašoma – lotyniškai.

Laidojo itin racionaliai

Lietuvoje nedaug padaryta, siekiant nustatyti mūsų valstybės pradžios materialinės kultūros bruožus, todėl apie tai galima kalbėti tik labai apibendrintai. Iki Mindaugui tampant valdovu, kunigaikščiai statė medines pilaites ir griovė jas, kovodami tarpusavyje. Mindaugas pradėjo statyti valstybines pilis, joms parinkdamas tas vietas, kur valstybei grėsė didžiausi pavojai. Viena tokių geriau mums žinomų pilių vadinosi Voruta.

"Mindaugo epochos gyventojai – krikščionys ir ne – savo mirusiuosius laidodavo plokštiniuose kapinynuose, o ne pildavo pilkapius, kaip tai buvo anksčiau daroma Rytų Lietuvoje. Pagonys mirusiuosius dar ir degindavo, tad tokiuose kapinynuose aprangos elementų išliko labai nedaug", – istorikų darbui svarbią aplinkybę įvardijo G.Zabiela.

Tačiau, anot istoriko, galima teigti, kad dauguma Lietuvos gyventojų dėvėjo vietinės gamybos drabužius, o atvežtiniais papuošalais ir medžiagomis išsiskyrė tik turtingieji bei aukštuomenė, kuri pradėjo formuotis Mindaugo valdymo laikais.

Anuomet nebuvo laidojama prabangiai – kapavietėse randamas tik vienas kitas papuošalas. Vyrų kapavietėse rasta kalavijų, tačiau net ir turtingo vyro kape ginklų buvo nedaug – juos palikdavo gyviesiems.

"Žodžiu, lietuviai buvo racionalūs – kam užkasti į žemę bronzos ir kitų metalų dirbinius? Beje, kuklūs ir kunigaikščių kapai. Yra žinomi 74 kunigaikščių, gyvenusių XIII a., vardai, tačiau archeologams iki šiol nepavyko aptikti nė vieno prabangaus jų kapo", – konstatavo istorikas.

G.Zabielai didžiausią įspūdį tarp radinių paliko visiškai sveikas XIV a. keraminis puodas, kurį archeologas surado vos 25 cm gylyje, kasinėjant Vorutą – Šeimyniškėlių piliakalnį.

Profesionalūs kariai su žirgais

Kasinėjant tokius kapinynus paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai prekiavo ir su Rusia, ir su Europos valstybėmis – tai liudija įvairūs įrankiai ir rakandai. Pastebėta ir technologinių inovacijų pėdsakų – ūkyje įsigalėjo ir dėl Rusios bei Lenkijos amatininkų įtakos pradėti gaminti žiestos keramikos indai, nurungę lipdytus puodus.

Pasak archeologo, Mindaugui vykdant valstybės centralizavimo ir stiprinimo politiką, pradėjo rastis profesionalių karių, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo kariauti.

Profesionalūs kariai buvo ginkluoti ne kuokomis, ietimis ar karo kirviais, o kalavijais. Kiekvienas karys į žygį jodavo su trimis žirgais – vienu jodavo, o kiti šuoliuodavo šalia, kad galėtų pakeisti pavargusį. Grįžtant iš žygio, žirgai buvo apkraunami grobiu. Beje, visi jie buvo vietinės veislės – nelabai aukšti, bet ištvermingi.

Kapinynuose rasta ir pirmųjų lietuviškų pinigų – 110 g svorio sidabro lazdelių su kirtimo žymėmis, kad būtų lengva nukirsti prašomą tokio pinigo dalį už konkrečią prekę.

Kapinynų radiniai byloja, kad Mindaugo epochoje vyravo santūrumas laidojant, turtų kaupimas (Mindaugas buvo turtingas – kai reikėjo nusipirkti krikštą, padovanojo Livonijos magistrui daug aukso ir sidabro dirbinių) ir diplomatija. Tai, anot G.Zabielos, besiformuojančios valstybės pagrindas.

Pats įsigijo priešų

Mindaugas ne tik veržėsi į Rusios žemes, bet ir dalyvavo vidaus karuose su kitais kunigaikščiais. Pavyzdžiui, mirus ar žuvus jo vyresniam broliui Dausprungui, pastarojo sūnūs Tautvilas ir Gedvydas pradėjo konfliktuoti su Mindaugu. Mindaugo brolėnų pusėn stojo ir Vismantas Bulaitis, iš kurio būsimasis Lietuvos valdovas atėmė žmoną Mortą. Beje, jai mirus, panaši istorija pasikartojo ir su antrąja Mindaugo žmona, Mortos seserimi, kurią jis jėga atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto.

Mindaugas, jėga iš kitų kunigaikščių atimdamas jų žmonas, užsitraukė jų neapykantą ir kėlė nesantaiką šalyje. Kilus vidaus karui Lietuvoje, Mindaugo priešininkus palaikė ir kovodamas su juo žuvo buvęs Mortos vyras Vismantas, o pats Mindaugas žuvo nuo Daumanto rankos.

Vis dėlto, anot T.Baranausko, šie epizodai liudija ir tai, kad, priešingai nei dažnai yra sakoma, Mindaugas neskubėdavo susidoroti su savo priešininkais, nors ir žinojo, kad šitaip pažeminti – žmonų netekę – kunigaikščiai nebebus jo draugai.

Mindaugas, nors ir padaręs Daumantui skriaudą, atimdamas iš jo žmoną, jį vertino ir 1263-iaisiais patikėjo Daumantui kariuomenę, vykstančią į karą su Briansko kunigaikščiu Romanu. Tačiau paskirtasis vadas, užuot vykęs į žygį, grįžo atgal ir nužudė Mindaugą. Kartu buvo nužudyti ir du jaunėliai karaliaus sūnūs – Rupeikis ir Ruklys.

Žudynių išvengė Mindaugo ir Mortos vyriausias sūnus Vaišelga, tuo metu gyvenęs vienuolyne, jo sesuo (vardas nežinomas), ištekėjusi už Švarno Danilovičiaus, ir jų brolis Girstutis, kurio likimas mums nežinomas.

Voruta jau surasta

Valstybines pilis Mindaugas statė, kaip žinia, tose vietose, kur valstybei grėsė didžiausi pavojai. Tai liudija ir Vorutos pilies, kuri minima 1251 m. Volynės metraštyje, istorija.

"Anykščių rajone esantis Šeimyniškėlių piliakalnis ir dabar vadinamas Voruta. Yra istorikų, skeptiškai tai vertinančių, tačiau negalima ignoruoti rašytinių ir iškastinių faktų. Štai, pavyzdžiui, lietuviai savo pilis visada vadindavo šalia tekančių upelių ar kitų vandens telkinių vardais. O šalia Šeimyniškėlių piliakalnio teka Vorelis, kuris dar buvo vadinamas Varučiu, Varute, Vareliu ir panašiai", – pasakojo G.Zabiela.

Archeologai atkasė šiame piliakalnyje XIII a. pilies liekanas. "Šalia pilies nebuvo gyvenvietės – tai buvo valstybės pilis, stovėjusi Lietuvos pasienyje", – įsitikinęs istorikas.

Archeologai, remdamiesi dendrologija, nustatė atkastų medžių rąstų amžių pagal rieves. Rastieji rąstai buvo iš medžių klojinio, gulėjusio ant užtvenkto upelio dugno. Tas klojinys, anot dendrologų, buvo įrengtas iš 1232 m. nukirstų medžių.

Vorutos pilyje Mindaugas gyveno epizodiškai, nes nuolatinės rezidencijos neturėjo (tokios buveinės neturėjo ir kitų Europos šalių valdovai, nuolat keliavę po savas šalis). Kur būdavo apsistojęs Mindaugas, ten ir būdavo valstybės centras, vadinamasis karaliaus dvaras. Tokių dvarų, nutolusių vienas nuo kito per dienos žygį (apie 15–30 km), būdavo daug. Juose Mindaugas rinko duokles, vykdė teisines ir kitokias funkcijas. Žodžiu, kalbant šiuolaikiniais terminais, buvo diktatorius.

Karūnavo birželio 29-ąją?

Mindaugas turėjo didelę valdžią Lietuvoje, tačiau dar nebuvo priimtas į anuometę katalikiškų Europos valstybių sąjungą. Tad jis pasistengė per Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą, su kuriuo tuo metu sudarė taikos sutartį, gauti leidimą karūnuotis.

1251-ųjų pavasarį Mindaugas su žmona Morta ir dvariškiais priėmė krikštą, o tų pačių metų liepą gavo popiežiaus leidimą karūnuotis Lietuvos karaliumi. Atsilygindamas Livonijos magistrui už tarpininkavimą, Mindaugas padovanojo Vokiečių ordinui dalį Žemaitijos ir Sūduvos žemių – Lietuvai liko Aukštaitija, Vidurio Lietuva ir užkariautos Rusios žemės.

Dėl vidaus karų karūnavimas įvyko tik 1253 m. vasarą. Istorikas T.Baranauskas Mindaugo karūnavimo datos parinkimą laiko kontroversišku.

"Įvertinęs įvairias aplinkybes, profesorius Edvardas Gudavičius nustatė, kad karūnavimas įvyko liepos 6-ąją, sekmadienį, tačiau istorikas neįvertino vienos svarbios aplinkybės – anuomet Europos valstybių vadovai buvo karūnuojami per svarbias bažnytines šventes. Todėl manau, kad Mindaugas buvo karūnuotas birželio 29-ąją – apaštalų Petro ir Povilo dieną, o kiek vėliau, liepos pradžioje, pasirašė žemių dovanojimo aktą", – teigė pašnekovas.

Vainikuotas nebūtinai Vilniuje

Mindaugo pasirašytame žemių dovanojimo akte nurodyta, kad jis išduotas "...Lettowijoje, mūsų dvare".

"Iki šiol manoma, kad Lettowia – tai Lietuva, tačiau anuomet, kai rašydavo "dvaras", tai būtinai nurodydavo to dvaro (pilies) pavadinimą. Pastarasis galėjo sietis su upės, upelio ar kito vandens telkinio, buvusio prie pilies, pavadinimu. Štai kitame Mindaugui priskiriamame akte (jis yra falsifikatas, bet senas, datuojamas XIV a.) nurodomos jo dovanotų žemių ribos, tarp kurių minima Šventosios upė ir jos intakas upelis Lettow.

Dabar šioje vietoje teka Latavos upelis. Tik 1997 m. mums pavyko surasti piliakalnį prie Lettowia – Latavos upelio Anykščių rajone. Tas piliakalnis datuojamas XIII–XIV a. Būtent ant šio piliakalnio stovėjusioje pilyje Mindaugas pasirašė tą nelinksmą Lietuvos žemių dovanojimo Vokiečių ordinui aktą", – įsitikinęs T.Baranauskas.

Pasak istoriko, ta vietovė anuomet buvo Lietuvos pasienis. Pagal ano meto diplomatijos etiketą būtent tokiose vietose vykdavo svarbūs valstybių vadovams susitikimai. Todėl, anot T.Baranausko, būtent šiame Lietuvos pasienio Latavos dvare-pilyje buvo karūnuotas Mindaugas, sulaukęs čia pagrindinio svečio – Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro Andriaus Štirlando.

Taigi, anot T.Baranausko, Mindaugas buvo karūnuotas Gatavoje, o ne Vilniuje. Juolab kad kaip rodo per archeologinius tyrimus rastos medienos dendrochronologinės datos, pirmąją pilį Vilniuje Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis pastatė gerokai vėliau, nei čia minimi įvykiai – seniausias medinis Vilniaus papilio užstatymas datuojamas apie 1270 m.

Čia, prie Latavos piliakalnio, kasmet liepos 6-ąją renkasi tie, kurie tiki, kad būtent šioje vietovėje buvo karūnuotas Mindaugas.