– Ar jūsų paties nenustebino toks sporto bendruomenės įvertinimas?

– Pasakysiu atvirai: tikrai tikėjausi. Žinoma, yra sporto šakų, populiaresnių nei boksas. Tačiau mūsų rezultatai buvo geresni nei tų šakų. Auksas juk vertingiau už sidabrą. Ypač jei jis pelnytas po 22 metų pertraukos. Mums tai – istorinis pasiekimas ir istorinis sezonas (kitas boksininkas Evaldas Petrauskas Europos čempionate pelnė bronzą – aut. past.).

– Kaip vertinate pasipylusius kaltinimus, kad jūsų titulą galėjo nulemti kažkokie nesąžiningi bokso bendruomenės veiksmai balsuojant?

– Man labai keista girdėti tokius samprotavimus. Aš pats savęs nerinkau, mano sąžinė tikrai rami. Jūs man paaiškinkite: kaip galima surežisuoti tokius dalykus? Juk rinkimų rezultatus lemia daugybė dedamųjų. Ir LTOK, ir KKSD, ir sporto žurnalistai, ir aistruoliai. Visi balsuoja, visi išsako savo asmeninę nuomonę. Manau, kad vertinama buvo pagal rezultatus, o ne dėl ūgio, grožio ar populiarumo. Nenoriu nieko žeminti, tik jaučiu pasididžiavimą tuo, ką mes, boksininkai, pasiekėme 2015-aisiais.

– Ne paslaptis, kad pagrindiniu pretendentu į geriausio trenerio vardą buvo laikomas pernykštis laureatas J.Kazlauskas. Pripažinkime, šis specialistas kur kas labiau žinomas nei jūs...

– Buvo renkamas geriausias treneris, o ne populiariausias. Populiariausiam galėtų įsteigti atskirą nominaciją. Čia krepšinis turbūt išvis neturėtų jokių konkurentų.

– Ne vienas sporto atstovas nemėgsta krepšinio tik todėl, kad antrajai mūsų religijai skiriamos milžiniškos lėšos, esą todėl nukenčia mažiau populiarios sporto šakos. Ar jūs krepšinį laikote konkurentu?

– Dėl krepšinio populiarumo Lietuvoje nematau jokių problemų. Net kalbos negali būti! Pats sergu už krepšininkų pergales, stebėjau vyrų pasirodymą praėjusiame Europos čempionate. Esame maža tauta, todėl turime vieni kitus palaikyti ir džiaugtis kiekvienu pasiekimu, nesvarbu, ar tai krepšinis, imtynės ar dar kas.

– Kokia jūsų nuomonė apie patį J.Kazlauską?

– Aš jį labai vertinu. Nežinau visų niuansų, nes kiekvienos sporto šakos – sava specifika, bet ką matau – tai aukšto lygio specialistas. Ne veltui jis stovi prie rinktinės vairo. Jono pasiekimai taip pat daug pasako.

– Jūsų auklėtinis E.Stanionis laimėjo sirgalių balsavimą Metų sportininko rinkimuose, tačiau po specialistų sprendimo galiausiai nusileido dviratininkui Ramūnui Navardauskui. Ar Eimantas nenusivylė tokiu rezultatu?

– Žinoma, jis tikėjosi laimėti. Šiek tiek nusiminė… Vėlgi, nenoriu vertinti už sporto institucijas, bet ir aš maniau, kad Eimantas liks pirmas. Išrinko Ramūną – sveikiname.

– Bet kuriuo atveju Lietuvos boksas seniai negalėjo pasigirti tokiais pasiekimais, kokius pelnė 2015-aisiais. Ar po pernykščių pergalių pajutote vaikų antplūdį treniruotėse?

– Mums tokie rinkimai todėl ir svarbūs. Juk krepšininkai ir taip dėmesio gauna su kaupu. Mums kiekvienas įvertinimas padeda pritraukti daugiau gabaus jaunimo, iš kurio galime lipdyti būsimus čempionus. Vaikai pamato, kad ir užsiimdami mažiau populiariomis sporto šakomis gali sulaukti tautos pripažinimo ir įvertinimo.

Laureatai

Metų sportininkas: Ramūnas Navardauskas (Šilalė, dviračių sportas).

Metų sportininkė: Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė (Vilnius, šiuolaikinė penkiakovė).

Metų komandos: vyrų krepšinio rinktinė ir irkluotojų duetas Milda Valčiukaitė (Vilnius)/Donata Vištartaitė (Kaunas).

Metų treneris: Vidas Bružas (Kaunas, boksas).

Metų proveržis: Eimantas Stanionis (Kaunas, boksas).

Metų sportininkas su negalia: aklųjų riedulio rinktinė.

Metų sugrįžimas: Augustas Navickas (Klaipėda, irklavimas).

Metų pergalė: Henrikas Žustautas (Plungė, baidarių ir kanojų irklavimas).

Apdovanojimas už pagalbą sportininkams: ledo ritulio treneris Berndas Haake (Vokietija).

Apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus: LTOK atkūrimo 1988 m. darbo grupės narys Kazimieras Motieka (Vilnius).