Vienas kiekvieną sekmadienį traukdavo į bažnyčią ir sakydavo prakalbas, kitas kiekvieną savaitę atsidurdavo areštinėje ir maldavo Plungės nusikalstamo pasaulio autoritetų malonės, trečias restorane pietumis vaišindavo visą komandą, o ketvirtas Šilutėje paliko palikuonę. Lietuvoje nuo nepiklausomybės atkūrimo žaidė beveik 200 legionierių. Vieni šmėstelėjo vos keliems mėnesiams ir pranyko iš akiračio, o kiti paliko ryškų pėdsaką ne vien krepšinio mėgėjų širdyse.

Mūsų dienraštis šiandien pradeda publikacijų ciklą apie įsimintiniausius krepšinio klajūnus ir jų nuotykius Lietuvoje. Pradedame nuo komandos, kuri turėjo daugiausia ir labiausiai pasižymėjusių (įvairiomis prasmėmis) legionierių per Lietuvos krepšinio lygos (LKL) istoriją, – Kauno "Žalgirio". Vėliau – garsiausi Vilniaus "Lietuvos ryto", Žemaitijos ir kitų komandų užsieniečiai.

"Dievas" – per atsitiktinumą

Bene pats garsiausias visų laikų LKL legionierius – Tyusas Edney. Įdomiausia, kad po istorinės pergalės Eurolygoje (1998–1999 m.) Lietuvoje "dievu" pradėtas vadinti miniatiūrinis (178 cm) skrajūnas apskritai galėjo aplenkti mūsų šalį.

Tuo metu "Žalgiris" ieškojo ne įžaidėjo, o tvirto aukštaūgio ir sukirto rankomis su čeku George'u Zideku. Šio agentas Kauno klubo vadovams pasiūlė ir kito NCAA čempiono iš UCLA universiteto paslaugas. Tai ir buvo T.Edney.

"Tuo metu prasidėjęs NBA lokautas vertė mažiau uždirbančius amerikiečius ieškotis uždarbio, nes juos spaudė pasiimtos paskolos. Jie negalėjo sėdėti ir laukti pusę metų, negaudami atlyginimo. Taip ir ištraukėme laimingą bilietą", – prisiminė ilgametis "Žalgirio" generalinis direktorius Ginas Rutkauskas.

Iki tol niekur nosies iš Amerikos nekišusio T.Edney gyvenimo pradžia Kaune nebuvo lengva. G.Rutkauskas įsitikinęs, kad be svarbiausio pagalbininko – dešimčia metų vyresnio Anthony Bowie – patarimų T.Edney galbūt ir nebūtų taip žibėjęs Eurolygos arenose. "Antanas jau buvo žaidęs Europoje, todėl Tyusą mokė visko – net vakarienę pasigaminti", – šyptelėjo G.Rutkauskas.

Kalifornijoje užaugusiam būsimam lietuvių "dievui" buvo itin sunku ištverti šaltą 1998–1999 m. žiemą. Daugelis krepšinio aistruolių turėtų gerai prisiminti tą nuotrauką, kai maksimaliai šildomame bute Kaune keliais megztiniais apsivilkęs T.Edney ilgesingai žvelgia į televizorių. Tačiau atėjo pavasaris, o T.Edney lyg uraganas siautėjo halėje ir kitose arenose. "Žalgirio" skraiduolis vienas pats ketvirtfinalyje triuškino Stambulo "Efes Pilsen", vėliau tapo naudingiausiu Eurolygos finalo ketverto žaidėju ir "dievu".

"Laimei, turėjau daugiau gerų dienų, nei blogų", – prieš išvykdamas į JAV šypsojosi T.Edney. Į "Žalgirį" jis nebegrįžo. Puikūs metai Kaune amerikiečiui padėjo pamatus puikiai karjerai Europoje. Trevizo "Benetton", Romos "Lottomatica", Pirėjo "Olympiakos", Bolonijos "Climamio" – tai klubai, kurių gerbėjus toliau džiugino T.Edney. Prieš kelias savaites 36 metų Eurolygos čempionas apsivilko Lenkijos Zgoželeco "Turow" marškinėlius.

Tačiau jis nepamiršo Kauno. "Tai buvo vieni geriausių metų mano gyvenime. Ačiū jums už tai. Tęskite tradicijas", – prieš šio sezono, kai sukako 10 metų po pergalės Eurolygoje, pradžią specialiame vaizdo klipe žalgiriečius pasveikino T.Edney. Lietuvos "dievas" per atsitiktinumą.

Lyderis, kovotojas, šelmis

"Antanas – tikras talentas. Taip jau yra. Jei krepšininkas geras, tai ir gyvenime jis neprapuls", – susižavėjimo kitu auksinio "Žalgirio" sezono pirkiniu A.Bowie neslėpė G.Rutkauskas.

Populiarioje interneto svetainėje "Youtube" iki šiol galima pažiūrėti legendinį "Žas" ir "Žalgirio" vyrų vaizdo klipą "Eurolyga-ga", kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka Antanas – repuoja, dainos ritmu ploja per kamuolį ir šelmiškai sukalioja užpakalį.

35-erių veteranas tą sezoną iš karto tapo didžiausiu "Žalgirio" autoritetu. "Drabužinėje Bowie turėjo svarbiausią balsą. Jo patirtis, žinios ir sugebėjimai buvo neįkainojami. Be to, amerikietis turėjo labai linksmus plaučius", – pasakojo G.Rutkauskas.

Kažin ar "Žalgiris" Eurolygos finale apskritai būtų atlaikęs Bolonijos "Kinder" žvaigždžių spaudimą, jei ne šaltakraujiškas Antano tritaškis, kai varžovai buvo priartėję per kelių šūvių atstumą.

Toks jis ir įsiminė – kupinas susikaupimo ir sportinio pykčio aikštėje, ir visiškai atsipalaidavęs už jos ribų. Nuolat besišypsantis A.Bowie traukė ir Kauno moterų dėmesį. Tą sezoną pusė Kauno kalbėjo, kad Antanas gyveno iškart su dviem moterimis – motina ir dukra... Kaip viskas baigėsi, istorija nutyli.

Dabar Antanas krepšinio moko vienos JAV mokyklos vaikus. Galite neabejoti, kad su ta pačia plačia ir šelmiška šypsena.

Balčiausias iš baltų

"Žalgiryje" A.Bowie pakeitė lygiai metais ir mėnesiu vyresnę savo priešingybę – Ennisą Whatley. Šio buvusio NBA žaidėjo metimas paskutinėmis Europos taurės pusfinalio su Bursos "Tofas" sekundėmis – turbūt vienas garsiausių per Lietuvos krepšinio istoriją. "Žalgiriui" tas šūvis atvėrė kelią į finalą, kuriame sutriuškinus Milano "Stefanel" atsivėrė Eurolygos vartai.

Ramus, pasitempęs, neišsišokantis ir labai religingas. Taip trumpai galima apibūdinti E.Whatley. Karjeros NBA pradžioje amerikietis buvo patekęs į narkotikų ir alkoholio liūną, bet vėliau iš jo išsikapstė ir savo gyvenimą nusprendė paskirti Dievo žodžiui.

"Atsimenu, kad jis kiekvieną savaitę eidavo į mišias ir sakydavo prakalbas. Tikriausiai neįmanoma rasti dar vieno tokio krepšininko", – pasakojo G.Rutkauskas.

"Ritza buvo giliai tikinti, ji sugrąžino tikėjimą ir man. Tuo metu aš supratau, kad esu viską praradęs – pinigus, automobilį, namą. Su Ritza gyvenimą pradėjome nuo nulio. Bet Dievas man padėjo pakilti", – viename tuometinių interviu Lietuvos spaudai sakė E.Whatley.

Prieš praėjusį sezoną E.Whatley vėl spaudė ranką buvusiam bendražygiui Dariui Maskoliūnui. Kai "Žalgiris" išvyko į turnė NBA, Vašingtone kauniečius pasitiko vienoje bažnyčioje pastoriaujantis E.Whatley. "Prieš 10 metų apie Ennisą pasakiau: "Jis yra balčiausias iš baltų", – religingiausią ir bene šviesiausią "Žalgirio" legionierių prisiminė G.Rutkauskas.

Prano stichija – politika

Pergalingą 1997–1998 m. sezoną su E.Whatley vienuose apkasuose stovėjo Franjo Arapovičius. Būtent – apkasuose. Antrą ir paskutinį sezoną "Žalgiriui" atstovavęs linksmo ir karšto būdo kroatas visada surimtėdavo, kai kalba pasisukdavo apie politiką ir Balkanų karus.

Dažnai net užsirūkydavo cigaretę... Beje, šis Prano (kuris, kaip ir daugelis kitų "Žalgirio" legionierių, turėjo lietuvišką vardą – red. past.) pomėgis buvo vieša paslaptis.

Ir prieš ketvirtfinalio rungtynes su Belgrado "Beobanka", ir per finalą tame pačiame Belgrade su Milano "Stefanel" Kauno ekipos vadovams teko F.Arapovičiui samdyti papildomą apsaugą.

"Buvau pirmas kroatas, kuris vienas, be grupės ar komandos, vyko į Jugoslaviją. Kiekvienas kroatas suprato, kaip tuo metu jaučiausi, kas vyko mano širdyje", – mačą su "Beobanka" prisiminė F.Arapovičius.

Europos taurės finalas praėjo ramiau. "Turėjome apsidrausti. Be abejo, aistruoliai iš tribūnų siuntė Pranui prakeiksmus ir grasinimus. Kažkoks pasistumdymas įvyko prie persirengimo kambarių, bet nieko rimto", – sakė G.Rutkauskas.

Su F.Arapovičiumi jie dažnai padiskutuodavo politikos klausimais, lygindavo Lietuvą su Kroatija. "Tuo metu matėsi, kad jis gali būti politiku. Ir jam pavyko – buvo išrinktas į Kroatijos parlamentą, – tęsė G.Rutkauskas. – Apskritai Pranas buvo labai atviros sielos ir nuoširdus žmogus. Tikra asmenybė."

Su kroatais "Žalgiriui" apskritai sekėsi visais laikais. 1996–1997 m. Kaune žaidęs Veljko Mrsičius iki šiol palaiko ryšius su buvusiais komandos vadovais ir draugais, o Marko Popovičius (2006–2008 m.) visiems laikams liks "Žalgirio" aistruolių širdyse. Visada linksmas, draugiškas ir geranoriškas kroatas apsipylė ašaromis, kai po praėjusio sezono aistruoliai susirinko prie jo namų, prašydami sugrįžti.

Norvegiški greičio ruožai

F.Arapovičius du sezonus buvo "Žalgirio" ramstis po krepšiais, o prieš tai (1995–1996 m.) šį vaidmenį užėmė vienintelis NBA lygoje rungtyniavęs norvegas Torgeiras Brynas.

"Tikrai nebuvo taip, kad mes pirkome katę maiše. Torgeiras buvo rungtyniavęs gana stipriose komandose, todėl jį ir pasikvietėme. Galbūt jis buvo kiek gremėzdiškas ir neišsiskyrė ypatinga technika, tačiau užtvaras statydavo idealiai, o tik to ir reikėjo mūsų snaiperiams Rimui Kurtinaičiui ir Dariui Lukminui", – kalbėjo G.Rutkauskas.

T.Brynas pasižymėjo ir norvegams nebūdingu emocingumu. Po įspūdingo dėjimo rankų mostais ir veido išraiškomis jis stengdavosi dar labiau įaudrinti publiką. Tuometinis "Žalgirio" treneris Jonas Kazlauskas net ragindavo supykdyti norvegą, nes tuomet jis pradėdavo žaisti geriau.

Beje, G.Rutkauskas gerokai nustebo sužinojęs, kad norvegas grįžo į aikštę. Nuo 2007 m. T.Brynas atstovauja gimtosios šalies Oslo "Ammerud" komandai su sūnumi Martinu. "Labai gerai atsimenu, kaip sūnus ateidavo žiūrėti rungtynių į halę. Torgeiras nesakė, kad vėl žaidžia", – nusistebėjo buvęs vienas "Žalgirio" vadovų.

T.Brynas taip pat neužmiršo 1996 m. duoto pažado aplankyti Kaune surastus draugus. Praėjusią vasarą norvegas buvo susitikęs ir su G.Rutkausku. Seni draugai taip įsikalbėjo apie gerus laikus, kad į realybę grąžino tik policijos pareigūnai, sustabdę greitį gerokai viršijųsį buvusio "Žalgirio" vadovo automobilį...

Sunkus charakteris netrukdė

Pelnytų taškų, atkovotų kamuolių, dvitaškių ir daugelis kitų "Žalgirio" legionierių rekordų priklauso vienam žmogui. Ir vien dėl to, kad Tanoka Beardas Kaune iš visų praleido daugiausiai laiko – beveik penkis sezonus.

Amerikiečiui iki šiol priklauso ir Eurolygos naudingumo rekordas – 63 balai (pasiektas 2004 m. sausio 1 d. rungtynėse su Bolonijos "Fortitudo").

Sudėtingas ir dažnai netramdomas charakteris, kuris T.Beardui trukdė kituose klubuose, "Žalgiryje" nebuvo problema. Klubo vadovai ir treneriai užmerkdavo akis į pykčio pliūpsnius, o vos 204 cm ūgio amerikietis atsilygindavo solidžiu žaidimu po krepšiais ir nuoširdumu.

Be to, amerikietis buvo vienas iš trijų Lietuvoje žaidusių legionierių (kiti – A.Bowie ir Vilniaus "Lietuvos ryto" žaidėjas Tyrone'as Nesby, 2004–2005 m.), kurie parodė muzikavimo talentus. T.Beardas net pasirodė keliuose koncertuose su Linu ir Simona, o Lietuvos merginos tiesiog alpo nuo raumeningo juodaodžio kūno. Kita vertus, silpnosios lyties gerbėjų dėmesiu nesiskundė ir kiti garsiausi "Žalgirio" vyrai iš užsienio.

Šį sezoną T.Beardas vėl grįžo į Lietuvą, bet jau kaip Tartu "Rock" (Estija) vienas lyderių. "Žalgiris" visada liks mano širdyje. Tie penkeri metai buvo nuostabūs", – po to, kai BBL Prezidentų taurės turnyre pirmą kartą žaidė prieš buvusią komandą, emocijų neslėpė T.Beardas.

Vieni niurzgė, kiti dainavo

G.Rutkauskas pripažino, kad renkantis legionierių svarbiausi du aspektai – meistriškumas ir charakteris. Pastarojo reikšmės jokiu būdu nereikėtų sumenkinti.

"Bloga nuotaika – užkrečiama. Kai ateina legionierius su savo "f..k, f..k, nieko nenoriu", pradedi ant jo širsti, kol galiausiai pats tampi viskuo nepatenkintas", – neseniai viename interviu pareiškė "Žalgirio" puolėjas Jonas Mačiulis.

Dalis priekaištų teko ir pernai komandoje žaidusiam, o šio sezono pradžioje Tel Avivo "Maccabi" perleistam Marcusui Brownui. Rezultatyviausio visų laikų Eurolygos krepšininko meistriškumas nekėlė abejonių, tačiau jo nuotaikos tik per interviu atrodydavo neblogos. Šių eilučių autoriui taip pat teko stebėti, kaip prieš vienas Eurolygos rungtynes išvykoje per vakarienę M.Brownas nerado jam patinkančio sūrio. Iškart po to pasipylę žodžiai nelabai pritinka padorių žmonių kompanijai ar laikraščio puslapiams.

Dar vienas amerikietis Edas Cota "Žalgiryje" parodė du savo veidus. 2002–2004 m. Kaune žaidęs amerikietis stebino šaltakraujiškumu ir juvelyriniais perdavimais, o 2005–2006 m. pasirodžiusi kita versija turėjo antsvorio, žaidė prastai, sudaužė klubo skirtą automobilį ir TV laidoje nustebino keiksmažodžių žiniomis.

Dar vienas "Žalgirio" amerikietis įžaidėjas – Corey Beckas (1999–2000 m.) – iki šiol tebėra nevykusio pirkinio sinonimas. Beje, po trumpos karjeros "Žalgiryje" sąlyginai jaunas C.Beckas krepšinio kamuolį iškeitė į statybininko mentelę, o JAV policija jo ieškojo dėl nemokamų alimentų...

Bet ne viskas – taip blogai. G.Rutkauskas iki šiol su šypsena prisimena Marcelo Machado (2006–2007 m.). Trisdešimtmetį perkopęs brazilas iškart susidraugavo su dešimčia metų jaunesniais "Žalgirio" žaidėjais, pramoko kalbėti lietuviškai ir net traukdavo lietuviškas dainas.

"Ir iki šiol su daugeliu bendraujame. Galiu drąsiai pasakyti, kad didžioji dalis mūsų legionierių yra tikros asmenybės. Nors kartais ir nepasisekdavo, dažniausiai rinkoje ištraukdavome laimingą bilietą. Todėl ir yra apie ką papasakoti", – reziumavo G.Rutkauskas.

Tęsinys – kitą šeštadienį