Namų sienos padeda. Tai dar kartą patvirtino Lietuvos šoudauno rinktinė, tarptautiniame aklųjų stalo teniso turnyre iškovojusi pirmąją vietą.

„Meistriškumas kyla, tad vylėmės užimti prizinę vietą,  tačiau pirmosios tikrai nesitikėjome“, - maloniai nustebęs po sėkmingai susiklosčiusio tarptautinio šoudauno turnyro teigė Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) prezidentas Linas Balsys.

Antrus metus Lietuvoje organizuojamame turnyre dalyvavo šešių šalių atstovai. Iškovojusi visas šešias pergales pirmąją vietą užėmė pagrindinė Lietuvos šoudauno rinktinė. Sidabru pasipuošė Prancūzijos ir Olandijos jungtinė komanda, bronza atiteko pirmajai Lenkijos komandai. Paskutiniąja vieta, iškovojusi vienintelę pergalę prieš Latvijos atstovus, turėjo tenkintis antroji Lietuvos rinktinė.

- Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus? – paklausėme (LASF) prezidento L. Balsio

- Pernai sulaukėme gerokai gausesnio dalyvių būrio - jėgas išbandė 12-likos valstybių atstovai. Po savaitės 12-lika pajėgiausių sportininkų dalyvaus Europos čempionate, tad dauguma sportininkų negalėjo atvykti į šį turnyrą. Pats organizavimas yra aukštesnio lygio nei praėjusiais metais. Džiugu, kad viskas buvo vienoje vietoje – geros kokybės salė, apgyvendinimas, maitinimas. Tai ypač svarbu akliesiems.

- Kaip įvertintumėte Lietuvos komandų pasirodymus?

- Pirmame turnyre mūsų šalies atstovai prizinių vietų neiškovojo, mat šią sporto šaką pradėjome kultivuoti žymiai vėliau nei kitos valstybės. Vis dėl to Lietuvoje jau organizuojami komandiniai čempionatai, siunčiame sportininkus į tarptautinius turnyrus. Balandį lietuviai rungėsi Milane, liepos mėnesį dalyvavo Europos čempionate. Meistriškumas kyla, tad vylėmės užimti prizinę vietą,  tačiau pirmosios tikrai nesitikėjome.

- Kuo pasižymi ši sporto šaka?

- Viskas paprasta: kuo sportininkas daugiau treniruojasi, tuo jo rezultatas aukštesnis. Žinoma, ypač daug lemia klausa, reakcija, fizinis pasiruošimas. Rungtynės vyksta apie 30 minučių. Visi sportininkai esantys pirmoje Lietuvos rinktinėje yra individualiai pajėgus, ir tai atsispindi galutiniame rezultate.

Bet koks neįgaliųjų sportas kol kas yra paremtas mėgėjišku principu. Visi sportininkai turi nuolatinius darbus, tai jiems lyg vakarinis užimtumas. Treneriai už savo darbą atlygio negauna.

- Jaučiate visuomenės susidomėjimą?

- Tai ne krepšinis ar futbolas, tai specifinės sporto šakos. Į panašius renginius ateina žmonės, kurie yra pažįstami tarpusavyje, tad dideliu žiūrovu skaičiumi pasigirti negalime.

- Šis turnyras taps tradiciniu?

- Esame sau pasižadėję siekti, kad turnyras taptų kasmetiniu, kuris kiekvieną rudenį plėstų savo dalyvių geografiją ir sutrauktų pajėgius šoudauno atstovus.

Mato perspektyvą

Lietuvos aklųjų teniso rinktinės treneris Vygantas Mockūnas pripažino, kad namuose pats darbuojasi pjūkleliu meistraudamas auklėtiniams raketes. Treneris vylėsi, kad ateityje šoudaunas taps parolimpinių žaidynių sporto šaka, o tai paskatins didesnę rėmėjų ir federacijos paramą.  

- Ar nustebino toks puikus auklėtinių pasirodymas? – paklausėme trenerio V. Mockūno.

- Žinojome, kad nesame tarp silpniausiųjų, tikėjomės užimti prizinę vietą. Varžovai daugmaž pažįstami, dvejus metus kartu dalyvavome turnyre Milane. Tiesa, šiek tiek sumaišties įnešė Prancūzijos ir Olandijos jungtinė komanda.

Šiek tiek liūdna dėl antrosios komandos rezultatų. Aklųjų sporto centre vyksta visavertės ir reguliarios treniruotės, tačiau mokyklas pabaigę sportininkai nebesitreniruoja. Būtent pratybų stoką įvardinčiau kaip prasto pasirodymo priežastį, jų labai trūko.

- Su kokiais sunkumais susiduriate?

- Šioje sporto šakoje esu 11-lika metų. Per šį laikotarpį teko matyti ne itin talentingų žaidėjų, kurie kantrumu ir darbu pasiekdavo gerų rezultatų. Šis žaidimas žavus tuo, kad jį galima žaisti be pagalbininko. Tokius dalykus kai reakciją galima išugdyti, tai yra juodas darbas. Jeigu užtenka ryžto, šiuo sportu gali užsiimti praktiškai kiekvienas. Aklųjų sporto federacija didžiausią dėmesį skiria golbolui, šoudaunas lieka jo šešėlyje. Reikia tikėtis, kad šis turnyras gyvuos, tai gera patirtis, ypač mūsų antrajai komandai, kuriai trūksta žaidybinės praktikos.

Problemų turime ir inventoriaus stokoje. Jei atvirai, namuose pats meistrauju raketes. Vieno žaidybinio stalo vertė - 1 500 litų. Treniruočių bazėje turime atsarginį, tačiau stalas tinkamas tik apšilimui, jis neatitinka šiuolaikinių standartų, Vienu metu gali žaisti tik du sportininkai, kiti priversti laukti. Šoudaunas azartiškas žaidimas, tačiau neturint tinkamų sąlygų labai sunku išlaikyti žaidėją, tęstinumą.

- Kokios šios sporto šakos perspektyvos Lietuvoje?

- Pasaulyje šoudaunas plačiai žinomas, tačiau jis vis dar nėra parolimpine sporto šaka. Jei ji būtų patvirtinta, tuomet sulauktume didesnio dėmesio iš aklųjų sporto federacijos. Sunku prognozuoti ar tai realu, tačiau pastaruoju metu vyksta tam tikras judėjimas. Labai daug priklauso nuo aklųjų tenise pirmaujančių šalių – švedų, čekų. Tačiau galutiniam sprendimui vis pritrūksta valios.

- Kokie artimiausi varžybų startai?

- Po naujų metų planuojame individualius vyrų ir moterų šalies čempionatus.

- Kokiuose Lietuvos miestuose yra sudarytos sąlygos užsiimti šoudaunu?

- Tris stalus turi Šiauliai, sportuoti galima Kaune, Klaipėdoje. Panevėžys susimeistravęs savadarbį stalą. Jei Vilniaus „Šaltinio“ klubas turėtų antrą stalą, matyčiau kur kas didesnę perspektyvą.