Pora tapo netikėtai

Su Pau­li­na ir Dei­vi­du su­ta­ria­me kal­bė­tis te­le­fo­nu po jų tre­ni­ruo­tės. Nuo 2020-ųjų lie­pos po­ro­je čiuo­žian­tys jau­nuo­liai šiuo me­tu kar­tu nuo­mo­ja­si bu­tą Hel­sin­ky­je.

Anks­ty­vą ry­tą pa­li­kę lai­ki­nus na­mus čiuo­žė­jai pail­sė­ti ga­li tik apie 17 val. Iki tol tre­ni­ruo­ja­si ne tik ant le­do, bet ir ant že­mės. Pau­li­nai pa­tin­ka jo­gos, ba­le­to, pi­la­te­so, hip­ho­po tre­ni­ruo­tės.

Pak­laus­ti, ar jau spė­jo at­si­gau­ti po sun­kios ke­lio­nės, abu ti­ki­na, kad vos grį­žę jie ir vėl dir­ba vi­su pa­jė­gu­mu – ruo­šia­si nau­jiems pa­va­sa­rio star­tams.

Is­to­ri­ja, kaip ta­po le­do šo­kių po­ra, la­bai pa­pras­ta. Bu­vu­si so­lo čiuo­žė­ja Pau­li­na pa­ty­rė trau­mą, il­gai gy­dė­si ir jau ke­ti­no mes­ti mėgs­ta­mą spor­tą, kai ne­ti­kė­tai su­lau­kė Li­li­jos Va­na­gie­nės pa­siū­ly­mo čiuož­ti su Dei­vi­du, ku­rio par­tne­rė taip pat ne­ga­lė­jo čiuož­ti po trau­mos.

Da­bar Pau­li­na ir Dei­vi­das juo­kau­ja, kad be­veik pu­sant­rų me­tų yra Hel­sin­kio pi­lie­čiai. Ge­riau­si jų drau­gai, su ku­riais sa­vait­ga­liais vaikš­ti­nė­ja po Hel­sin­kio cent­rą, va­ži­nė­ja­si pa­spir­tu­kais po jau­ni­mo pa­mėg­tą uos­to kran­ti­nę, – taip pat čiuo­žė­jai, be­si­tre­ni­ruo­jan­tys pas tuos pa­čius tre­ne­rius Mau­ri­zio Mar­gag­lio ir Nei­lą Brow­ną. Jų še­fuo­ja­mų po­rų geog­ra­fi­ja tik­rai pla­ti – pran­cū­zai, če­kai, olan­dai, suo­miai. Į Lie­tu­vą po­ra grįž­ta re­tai, tik per di­džią­sias me­tų šven­tes – Ka­lė­das, Ve­ly­kas.

Dėkingumas: šokėjai dėkingi L.Vanagienei, suvedusiai juos į porą ir suradusiai puikius pasaulinio lygio trenerius – M.Margaglio ir N.Browną. / Photo by Elsa / Getty Images nuotr.

Jau­di­na­si dėl moks­lų

Dei­vi­das – Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to Fi­zi­nio ug­dy­mo ir spor­to spe­cia­ly­bės pir­ma­kur­sis. Pau­li­na – Vil­niaus Ozo gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė, ku­rios lau­kia abi­tū­ros eg­za­mi­nai.

Abu jau­nuo­liai sa­ko, kad moks­lams, de­ja, lai­ko lie­ka ne­daug – tik sa­vait­ga­liai ir ke­lios va­lan­dos prieš mie­gą. Grį­žus va­ka­re jau nie­ko ne­si­no­ri – tik il­sė­tis ir dar kaž­ką grei­tai įsi­mes­ti į skran­dį.

„Tuo­met ga­li­ma pa­gal­vo­ti ir apie moks­lus. Dei­vi­dui jie vyks­ta nuo­to­li­niu bū­du, o man ten­ka mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai“, – liūd­nai nu­tę­sia mer­gi­na ir sa­ko, kad abi­tū­ros eg­za­mi­nai – ją bau­gi­nan­ti te­ma.

Pau­li­na pa­sva­jo­ja apie ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jas, bet su­pran­ta, kad, no­rint į jas įsto­ti, rei­kia aukš­tų eg­za­mi­nų ba­lų, o gal net ir pa­pil­do­mo pa­si­ruo­ši­mo.

Lais­va­lai­kiu ji mėgs­ta pieš­ti žmo­nių po­rtre­tus. Da­ro tai pa­pras­tu pieš­tu­ku. Sa­vo par­tne­rio Dei­vi­do dar ne­pie­šė, už­tai Pau­li­nos tre­ne­riai jau ga­li džiaug­tis sa­vo po­rtre­tais. Dvy­lik­to­kė ti­ki­si, kad ne­tru­kus pa­si­baig­sian­tis čiuo­ži­mo se­zo­nas pa­liks jai tru­pu­tį lai­ko ir eg­za­mi­nų už­duo­tims.

„Pa­sau­lio dai­lio­jo čiuo­ži­mo čem­pio­na­tas ko­vo ga­le vyks Pran­cū­zi­jo­je. Mu­du su Dei­vi­du esa­me at­sar­gi­nė po­ra, ku­ri, jei kas nors ne­nu­ma­ty­to nu­tiks mū­sų pirm­ta­kams Sau­liui Amb­ru­le­vi­čiui ir Al­li­son Reed, tu­rė­si­me juos pa­keis­ti“, – aiš­ki­na abu.

Puo­se­lė­ja ra­my­bę

Po­ro­je jau­nuo­liai tre­ni­ruo­ja­si dar neil­gai. Pak­laus­ti, kas pa­de­da ne­si­pyk­ti, iš­lik­ti dar­no­je, jie­du juo­kia­si ir sa­ko, kad daž­niau­siai ir taip ne­si­pyks­ta. Jei pa­si­tai­ko ne­su­si­kal­bė­ji­mo aki­mir­kų, sten­gia­si jas kuo grei­čiau iš­siaiš­kin­ti.

„Jei iš­kart neiš­si­kal­bė­si, pa­skui ateis ant­ra pyk­čio ban­ga, trečia… Tuo­met pra­si­dės ne­kal­ba­die­niai. Pas­kui išauš lai­kas, kai ne­be­ga­lė­si­me vie­nas į ki­tą žiū­rė­ti. Ge­riau iš kar­to iš­siaiš­kin­ti ir ra­miai dirb­ti to­liau. Mes ne iš tų, ku­rie ga­lė­tų čiuož­ti, kai abu su­dir­gę“, –

pri­si­pa­žįs­ta Pau­li­na, la­biau už vis­ką ver­ti­nan­ti ra­my­bę.

Pap­ra­šy­ta at­skleis­ti vie­ną ki­tą la­biau­siai ją ner­vi­nan­čią par­tne­rio sa­vy­bę, ji il­gai gal­vo­ja. „Kai ma­tau, kad Dei­vi­dui kaž­kas ne­pa­tin­ka, klau­siu jo: kas yra? Jis ty­li ar­ba at­sa­ko, kad nieko… Tai la­biau­siai ir ner­vi­na. Tuo­met į gal­vą pra­de­da lįs­ti vi­so­kios min­tys – ar aš ką ne taip pa­da­riau, ar jo šiaip blo­ga nuo­tai­ka? Lai­mė, da­bar jau su­ta­rė­me, kad jei kas ke­lia ne­ri­mą – klo­ja­me tie­siai švie­siai, kad pa­skui ne­kil­tų jo­kių in­terp­re­ta­ci­jų“, – pa­sa­ko­ja Pau­li­na.

Bend­ra bui­tis

Ka­dan­gi per die­ną abu pa­vargs­ta fi­ziš­kai, va­ka­rus lei­džia ra­miai. Dei­vi­das, jau gu­lė­da­mas lo­vo­je, mėgs­ta pa­si­žiū­rė­ti ko­kį fil­mą. Ar tu­ri pri­klau­so­my­bę nuo so­cia­li­nių tink­lų? Ne­la­bai. Pau­li­na juo­kia­si, kad, pra­dė­ju­si kaž­ką kom­piu­te­ry­je skai­ti­nė­ti, tie­siog už­mie­ga.

Grį­žu­si na­mo ir šiek tiek at­ga­vu­si jė­gas, ji dar ban­do mo­ky­tis, bet ne il­giau kaip iki 23 val. Re­ži­mas spor­ti­nin­kams la­bai svar­bus, nes kel­tis ten­ka anks­ti.

Val­gy­ti ga­mi­na­si pa­tys. Daž­niau­siai – kiek­vie­nas sau. Bet pa­si­tai­ko ir bend­rų pie­tų. Ka­dan­gi vie­na­me bu­te dar gy­ve­na čiuo­žė­ja iš Ja­po­ni­jos Yu­ka Ori­ha­ra, lie­tu­viai daž­nai ra­gau­ja ir ja­po­niš­kų pa­tie­ka­lų. Kar­tais vi­si trys nu­si­per­ka suo­miš­kų ke­pi­nių.

„Kai šven­čiau sa­vo gim­ta­die­nį, klau­siau suo­mių čiuo­žė­jų, kuo ga­lė­čiau juos pa­vai­šin­ti. Tai, pa­me­nu, pir­kau ban­de­lių su vi­so­kiais sal­džiais įda­rais. Pas­te­bė­jau, kad kiek­vie­nai šven­tei jie tu­ri skir­tin­gų mėgs­ta­mų ke­pi­nių. Suo­miai ypač mėgs­ta any­žių prie­sko­nius. Te­ko ra­gau­ti ir any­žių sko­nio le­dų, ir sal­dai­nių, ban­de­lių“, – pa­sa­ko­ja Pau­li­na ir pri­si­pa­žįs­ta, kad ne­ga­li bet ko dė­ti į bur­ną – tu­ri skai­čiuo­ti ka­lo­ri­jas.

Gimtadienis: Pauliną pasveikino kambario draugė japonė Yuka Orihara, čiuožianti poroje su suomiu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Fir­mi­nis Dei­vi­do pa­tie­ka­las – viš­tie­na su ma­ka­ro­nais, ku­ri ga­li bū­ti tiek vir­ta, tiek kep­ta. „Jei va­kar bu­vo kep­ta, šian­dien bus vir­ta“, – po­kštau­ja pro­ble­mos iš to ne­da­ran­tis vai­ki­nas. Pau­li­na pus­ry­čiams ren­ka­si tra­di­ci­nį pa­tie­ka­lą – avi­žų ko­šę, o pie­tums jau bū­na at­si­šil­džiu­si žu­vį ar­ba iš anks­to pa­si­ga­mi­nu­si sa­lo­tų su kiau­ši­niais. Va­ka­rie­nei abu ren­ka­si vai­sius.

Dė­kin­gi už olim­pi­nį ke­lia­la­pį

Olim­pi­nį de­biu­tą Pe­ki­ne lietuvių po­rai pa­do­va­no­jo pa­jė­giau­sia Lie­tu­vos le­do šo­kių po­ra Sau­lius Amb­ru­le­vi­čius ir Al­li­son Reed, ku­riems var­tus į Pe­ki­ną už­vė­rė Pi­lie­ty­bės rei­ka­lų ko­mi­si­ja. Iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės Dei­vi­das ir Pau­li­na ne­ži­no­jo: teks krau­tis la­ga­mi­nus ar ne.

„Pa­na­šiu me­tu mes tu­rė­jo­me da­ly­vau­ti ki­to­se tarp­tau­ti­nė­se le­do šo­kių var­žy­bo­se, tad tie­siog to­liau tre­ni­ra­vo­mės ir ne­kvar­ši­no­me gal­vos spė­lio­nė­mis“, – sa­ko po­ra, spe­cia­liai olim­pia­dai nė ne­si­ruo­šu­si.

Pak­laus­ta, ko­kie san­ty­kiai juos sie­ja su Sau­liu­mi ir Alis­son, trum­pam su­si­mąs­to. Pa­sak Pau­li­nos, kai dar abu su Sau­liu­mi čiuo­žė po vie­ną, jie­du tre­ni­ra­vo­si pas tą pa­čią tre­ne­rę – Eg­lę Kliu­ča­kie­nę. Da­bar vi­si ke­tu­ri yra feis­bu­ko drau­gai, ste­bi vie­ni ki­tų star­tus, pa­si­džiau­gia re­zul­ta­tais. Ar ne­su­si­py­ko, kai Sau­liaus ir Alis­son olim­pi­nis bi­lie­tas ati­te­ko Pau­li­nai ir Dei­vi­dui?

Už kelialapį ir įspūdžius esame be proto dėkingi, bet ateities tikslas jau kitoks – savo keliu iki jų nueiti. Norisi patiems išsikovoti vietą ant ledo.

„Ma­nau, kad ne. Juk ne mū­sų va­lia taip at­si­ti­ko. Be ga­lo sma­gu bu­vo da­ly­vau­ti olim­pia­do­je, už ke­lia­la­pį ir įspū­džius esa­me be pro­to dė­kin­gi, bet atei­ties tiks­las ki­toks – sa­vo ke­liu iki jų nuei­ti. No­ri­si pa­tiems iš­si­ko­vo­ti vie­tą ant le­do. Vis­ką pa­siek­ti sa­vo jė­go­mis“, – bū­si­mus tiks­lus įvar­di­ja Dei­vi­das.

Tik­ro­jo Pe­ki­no ne­ma­tė

Kai sau­sio 24-ąją čiuo­žė­jai su­ži­no­jo, kad teks gin­ti Lie­tu­vos gar­bę Pe­ki­no olim­pia­do­je, ki­lo ne­di­de­lis sam­brūz­dis. Iš to lai­ko­tar­pio Pau­li­nai la­biau­siai įstri­gęs įvai­riau­sių do­ku­men­tų, an­ke­tų pil­dy­mas. „La­bai ner­vi­nau­si ir bi­jo­jau, kad kaž­ką pa­da­ry­siu ne taip“, – da­bar jau juo­kia­si mer­gi­na, už pa­gal­bą dė­kin­ga sa­vo par­tne­riui.

Lėk­tu­ve, ku­riuo po­ra iš Hel­sin­kio skri­do į Pe­ki­ną, bu­vo ir dau­giau lie­tu­vių olim­pie­čių. De­vy­nios va­lan­dos skry­džio ne­prail­go, už­tai nu­si­lei­dus te­ko il­gai sė­dė­ti oro uos­te – iš pra­džių dėl ba­ga­žo, pa­skui – dėl ko­vi­do tes­tų.

Čiuo­žė­jai džiau­gia­si, kad jiems vie­niems iš vi­sų Lie­tu­vos spor­ti­nin­kų te­ko gy­ven­ti Pe­ki­no olim­pi­nia­me mies­te­ly­je. „Mus ap­gy­ven­di­no apar­ta­men­tuo­se (ke­tu­rių kam­ba­rių bu­te), kur tu­rė­jo­me lauk­ti ko­vi­do tes­tų at­sa­ky­mų“, – aiš­ki­na Dei­vi­das ir sa­ko, kad su juo li­ki­mas nu­spren­dė tru­pu­tį pa­juo­kau­ti ir pa­ki­šo tei­gia­mą at­sa­ky­mą. Te­ko da­ry­ti du pa­pil­do­mus tes­tus, ku­rie, lai­mė, bu­vo nei­gia­mi.

Tik­ro­jo Pe­ki­no jau­nuo­liai ne­ma­tė – tik tiek, kiek ga­lė­jo pa­ste­bė­ti pro au­to­bu­so lan­gus, kai bu­vo ve­ža­mi tre­ni­ruo­tis į le­do are­ną. Dėl pan­de­mi­nės si­tua­ci­jos vi­si spor­ti­nin­kai gy­ve­no sa­vo­tiš­ka­me bur­bu­le, ku­ria­me bu­vo vis­ko – ir spor­to sa­lių, ir pre­ky­bos cent­rų, ir pra­mo­gų are­nų, ir ka­vi­nių. Pau­li­nai la­biau­siai įsi­mi­nė pa­slau­gūs sa­va­no­riai, pa­si­tik­da­vę sve­čius ir gel­bė­ję jiems vi­sais rū­pi­mais klau­si­mais.

Ypa­tin­ga gar­bė

Per olim­pi­nių žai­dy­nių ati­da­ry­mą le­do šo­kė­jų po­rai te­ko iš­skir­ti­nė gar­bė – žy­giuo­ti vi­sos lie­tu­vių de­le­ga­ci­jos prie­ky­je su Lie­tu­vos vė­lia­va.

„Kaž­ko­dėl įsi­vaiz­da­vau, kad ji tu­rė­tų bū­ti la­bai sun­ki, – juo­kia­si Pau­li­na, – tad jau­di­nau­si, kaip rei­kės iš­lai­ky­ti. Vis dėl­to jaus­mas ei­ti su vė­lia­va ir ži­no­ti, kad at­sto­vau­ji Lie­tu­vai – neap­sa­ko­mai ge­ras.“

Ypatinga: atstovauti Lietuvai ir nešti jos vėliavą – didžiausia garbė ir atsakomybė, kokia tik galėjo tekti ledo čiuožėjams. / Photo by Elsa / Getty Images nuotr.

Čiuo­žė­jai star­ta­vo aš­tun­tą die­ną po at­vy­ki­mo. Iki tol vy­ko in­ten­sy­vios tre­ni­ruo­tės. Už pri­va­lo­mą­jį šo­kį pa­gal Ri­han­nos kū­ri­nius „Rus­sian Rou­let­te“ ir „Hard“ jie ga­vo 58,35 ba­lo. Tai ge­riau­sias įver­ti­ni­mas per vi­są jų le­do šo­kių kar­je­rą, nors pa­kil­ti aukš­čiau skep­ti­kų pro­gno­zuo­tos pa­sku­ti­nės vie­tos lie­tu­viams ne­pa­vy­ko. Ar jau­tė bai­mę? „Ne­la­bai. Le­das bu­vo tie­siog pui­kus. Tik­rai gal­vo­jau, kad jau­din­siuo­si la­biau“, – at­vi­rau­ja Pau­li­na.

Jai ant­ri­na Dei­vi­das ir sa­ko, kad at­lik­ti pro­gra­mą Pe­ki­ne jam bu­vo be ga­lo ma­lo­nu. Kaip ver­ti­na sa­vo pa­si­ro­dy­mą? „Pui­kiai. Pa­ge­ri­no­me sa­vo se­zo­no re­zul­ta­tą. Ko­men­ta­rų po mū­sų star­to ga­li bū­ti vi­so­kių, bet mes pa­da­rė­me vis­ką, ką šiuo me­tu ga­lė­jo­me“, – su­tar­ti­nai tvir­ti­na šo­kė­jai.

Jiems džiu­gu, kad ir tre­ne­riai gy­rė po­ros olim­pi­nį pa­si­ro­dy­mą. Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną – Va­sa­rio 16-ąją – abu jau šven­tė na­muo­se. Tiks­liau, lai­ki­nuo­se na­muo­se Hel­sin­ky­je.

Vis dar il­gi­si šuo­lių

Pau­li­na pri­si­pa­žįs­ta, kad nuo su­dė­tin­gų tri­gu­bo ap­si­su­ki­mo šuo­lių pe­rei­ti prie le­do šo­kių jai ne­bu­vo pa­pras­ta. Iš pra­džių, jei Dei­vi­do ne­bū­da­vo tre­ni­ruo­tė­se, ji vis ban­dy­da­vo pri­si­min­ti šuo­lius, o sy­kį vos ne­su­si­lau­žė ran­kos, nes šuo­lį at­li­ko ne su spor­ti­nė­mis, bet su le­do šo­kių pa­čiū­žo­mis.

„Jų vi­sai ki­to­kie ba­tai ir pei­liai. Pa­ly­gin­ti su anks­čiau tu­rė­to­mis pa­čiū­žo­mis – ši­tų pei­liai prie­ky­je be­veik ne­tu­ri dan­tu­kų. Nė­ra su kuo už­ka­bin­ti le­do. Ir ba­tų pa­kul­niai že­mes­ni. To­dėl nė­ra at­sva­ros at­lie­kant iš­va­žia­vi­mą po šuo­lio“, – aiš­ki­na čiuo­ži­mo pro­fe­sio­na­lė, po pu­sant­rų me­tų čiuo­ži­mo po­ro­je tri­gu­bų šuo­lių jau ne­be­sap­nuo­jan­ti.

Sun­kiau­sia čiuo­žė­jai bū­da­vo per tre­ni­ruo­tes, kai rei­kė­da­vo iš­tver­ti vi­są lai­ką su­si­ki­bus su par­tne­riu – juk anks­čiau šo­ko vie­na. „Man trū­ko lais­vės! To­dėl vi­są lai­ką no­rė­jau iš­trūk­ti, – juo­kia­si mer­gi­na. – Le­do šo­kiuo­se rei­kia kur kas dau­giau ar­tis­tiš­ku­mo, mu­zi­kos jaus­mą ati­tin­kan­čios vei­do iš­raiš­kos. To­dėl tu­rė­jo praei­ti šiek tiek lai­ko, kad įpras­čiau tai da­ry­ti na­tū­ra­liai. Iš pra­džių bu­vo gė­da, ne­pa­to­gu.“

Kas sun­kiau­sia čiuo­žiant po­ro­je Dei­vi­dui? Ar Pau­li­nos pie­tums su­val­gy­ti keps­ne­liai jau­čia­si ją kil­no­jant šo­kio me­tu? „Oi ne, tik­rai ne, – kva­to­ja­si par­tne­ris ir sa­ko, kad par­tne­rės pa­kė­li­mai ir nu­lei­di­mai, sinch­ro­niš­ki ju­de­siai jam ne di­džiau­sias iš­šū­kis. – Tai tie­siog tech­ni­kos ele­men­tai, ku­riuos rei­kia ati­dirb­ti.“ Sun­kiau­sia jam šo­kio da­lis – su­jun­gi­mai.

Pa­siil­gę ar­ti­mų­jų

Nors abu čiuo­žė­jai ne­la­bai ti­ki sėk­mės ta­lis­ma­nais, vis dėl­to ant kak­lo pa­si­ka­bi­nę po šir­džiai mie­lą pa­ka­bu­ką. Dei­vi­do – su Jė­zu­mi ir Ma­ri­ja. Jo ne­nu­sii­ma nuo vai­kys­tės. Pau­li­na net ir no­rė­da­ma sun­kiai nu­siim­tų se­ne­lio do­va­no­tą pa­ka­bu­ką – už­se­gi­mas su­si­maz­gęs. Į vi­sas svar­biau­sias var­žy­bas mer­gi­na ve­ža­si tro­fė­ji­nį lūp­da­žį, ku­riuo pa­si­gra­ži­na, ir gin­ta­ri­nį kak­lo vė­ri­nu­ką.

Čiuo­ži­mą abu va­di­na ne ho­biu, o tik­ru dar­bu, nes kas­dien jam ski­ria po dau­giau nei aš­tuo­nias va­lan­das. No­rė­tų tu­rė­ti ir ki­tų už­siė­mi­mų, ku­riems, de­ja, ne­la­bai lie­ka lai­ko. „Jei lais­va­lai­kio bū­tų dau­giau, pieš­čiau pa­žįs­ta­mų, drau­gų po­rtre­tus“, – įsi­sva­jo­ja Pau­li­na. Dei­vi­das žais­tų krep­ši­nį, fut­bo­lą.

Ar ža­da per Ve­ly­kas grįž­ti į Lie­tu­vą? La­bai no­rė­tų, bet tu­ri tre­ni­ruo­tis ir bu­dė­ti iki pat Pa­sau­lio dai­lio­jo čiuo­ži­mo čem­pio­na­to, kad pri­rei­kus ga­lė­tų pa­va­duo­ti pir­mą­ją po­rą. „Čiuo­ži­mas –

ne­nus­pė­ja­mas spor­tas. Ne­ži­nai, ka­da pa­tir­si traumą… Čia dar ta pan­de­mi­ja, tes­tai“, – aiš­ki­na abu.

Ge­riau­sia do­va­na nuo Ve­ly­kų bo­bu­tės Pau­li­nai bū­tų su­si­ti­ki­mas su se­niai ma­ty­ta te­ta, pusb­ro­liu. Taip pat – kuo ge­riau iš­lai­ky­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nai. Dei­vi­das no­rė­tų su­si­ti­ki­mo su šei­ma, ku­ri iš­si­barš­čiu­si po vi­są pa­sau­lį – tė­vai gy­ve­na Is­lan­di­jo­je, se­suo Dei­man­tė, taip pat bu­vu­si gar­si čiuo­žė­ja, – Ny­der­lan­duo­se. Nors pa­pras­tai Ki­za­lų ket­ver­tu­kas su­si­tin­ka Is­lan­di­jo­je, šį­syk Dei­vi­das sva­jo­ja vi­sus pa­si­kvies­ti į Hel­sin­kį.