Lietuvos sporto žurnalistai sostinėje išdrįso stoti ant kalnų slidžių

Tuo metu, kai geriausi Lietuvos kalnų slidininkai dalyvavo pasaulio čempionate JAV, šalies sporto žurnalistai Vilniuje savo kailiu mėgino pajusti šios sporto šakos subtilybes.

Lietuvos sporto žurnalistų federacija (LSŽF) pratęsė tradiciją iš arti pažvelgti į sporto šakas. Šį kartą jų laukė ne tik teoriniai mokymai, bet ir praktiniai išbandymai - LSŽF narius į Liepkalnį pakvietė čia esančio kalnų slidinėjimo centro vadovai ir Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija (LKSF).

"Norėjome, kad žurnalistai pamatytų, pabandytų ir suprastų, kas tai yra kalnų slidinėjimas. Žinoma, čia jie žengė tik pirmuosius žingsnius. Nuo abėcėlės iki sportinių aukštumų laukia labai ilgas kelias. Paruošti olimpinės rinktinės kandidatą reikia daugybės metų juodo darbo", - teigė LKSF prezidentas Paulius Augūnas.

Kai kurie žurnalistai pirmą kartą atsistojo ant slidžių. Bet padedami patyrusių instruktorių jie jau po poros valandų savarankiškai leidosi nuo kalno ir net varžėsi neilgoje slalomo milžino trasoje.

Tiesa, pasak Lietuvos kalnų slidinėjimo rinktinės trenerio Audriaus Santacko, norint tvirčiau atsistoti ant slidžių ir įtvirtinti bazinius įgūdžius, reikia mažiausiai dešimties užsiėmimų su instruktoriumi. Be to, labai svarbus nors minimalus fizinis pasirengimas.

LKSF narių vizitas į Liepkalnį vyko tuo metu, kai savo startų JAV laukė geriausi Lietuvos kalnų slidininkai Rokas Zaveckas ir Ieva Januškevičiūtė. Svarbiausioms sezono varžyboms jie rengėsi ne tik užsienyje, bet ir gimtinėje. Vasarą sportininkai daug laiko praleido Druskininkų "Snow Arenoje", kur treniravosi net stipriausi Italijos, Slovakijos ir kitų šalių kalnų slidininkai. O žiemą 18-metis R.Zaveckas, šiemet laikysiantis abitūros egzaminus, kone kasdien po pamokų skubėdavo į Liepkalnį ir čia treniruodavosi.

"Ir paprastiems kalnų slidinėjimo mėgėjams prieš keliaujant į rimtesnius kalnus labai gerai prasimankštinti Lietuvoje - Liepkalnyje, Druskininkuose", - neabejoja P.Augūnas.

Mūsų šalyje daugėjant kalnų slidinėjimo centrų geometrine progresija auga ir slidininkų gretos. Prieš dešimtmetį jų buvo keliolika tūkstančių, o dabar į kalnus kasmet bent po kartą išvažiuoja apie 200 tūkst. lietuvių. Nuo 2002 m. ir Lietuvos čempionatai rengiami užsienyje - Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje.

Anot Liepkalnio slidinėjimo centrą valdančios bendrovės direktoriaus Artūro Bielskaus, savaitgaliais šlaitai čia aplimpa kalnų slidininkais - jų būna apie tūkstantį. Tada visu pajėgumu veikia visi aštuoni pakėlėjai, per valandą galintys pakelti į kalną 7200 slidininkų.

"Nemažai žmonių būna ir vidury savaitės po darbo. Tačiau kartais žmonės neatvažiuoja, nes pastebi, jog mieste ištirpsta sniegas. O juk pas mus sniego pakankamai. Ir jei pavasarį nepradės dažnai lyti, tikimės, kad pas mus galima bus slidinėti iki balandžio pabaigos. Tik nežinia, ar tuo metu dar bus norinčių slidinėti, nes visi jau galvos apie šašlykus prie ežero", - šyptelėjo A.Bielskus, surengęs žurnalistams ekskursiją po kalnų slidinėjimo ir snieglenčių centrą, kuriame darbas verda kone visą parą - naktį čia lyginamos trasos, gaminamas dirbtinis sniegas.

Žurnalistai buvo supažindinti su šviesiosiomis ir tamsiosiomis kalnų slidinėjimo pusėmis. Šviesiosios - grynas oras, judėjimo laisvė, įvairialypis fizinis krūvis, mąstymo, koordinacijos lavinimas. O tamsiosios - kalnuose pasitaikančios nelaimės, dažniausiai nutinkančios dėl taisyklių nesilaikymo.

"Labai skausmingi būna susidūrimai tarpusavyje. Juk net Liepkalnyje galima pasiekti 70 km per val. greitį. Ir tokiu greičiu susidūrus su kitu slidininku, pasekmės gali būti labai skaudžios", - pastebėjo P.Augūnas.

Pagrindinė taisyklė - už saugumą atsako šliuožiantis iš paskos. Bet ir esantis priekyje negali staiga keisti trajektorijos, pasileisti išilgai šlaito.

Italijoje piktybinis taisyklių ant kalno nesilaikymas neretai baigiasi kalėjime, o vėliau pažeidėjams tenka mokėti milžiniškas baudas. Austrijoje požiūris į saugumą taip pat labai atsakingas. Šiose šalyse, jei pakliuvai į incidentą ant kalno, negali pasišalinti iš įvykio vietos, o jei pamatai parkritusį žmogų, privalai prie jo sustoti ir, jei reikia, suteikti pagalbą arba iškviesti gelbėtojus. Patariama turėti ir civilinės atsakomybės draudimą, nes gali tekti apmokėti šimtatūkstantines nukentėjusiojo gydymo išlaidas.

"Kalnų slidinėjimo kultūra po truputį įsitvirtina ir pas mus. Aišku, dar toli net iki Lenkijos ir Latvijos. Bet jau dabar žmonės eilėse prie keltuvų nebesipeša ir piktybiškai nepažeidinėja taisyklių", - tikino A.Bielskus.

Sporto žurnalistams buvo parodytos įvairioms kalnų slidinėjimo rungtims skirtos slidės ir lazdos - jos skiriasi ne tik ilgiu, bet ir konstrukcijos ypatumais. Tiesa, mūsų šalyje rimčiau galima treniruotis tik slalomo rungtį. Ant poros šlaitų - ir slalomą milžiną. Greituminėms rungtims - didžiausiajam slalomui ir greitajam nusileidimui - sąlygų nėra.

"Vis dėlto pagrindus mes galime pakloti ir namuose. Džiaugiamės, kad į treniruotes ateina vis daugiau vaikų", - teigė LKSF prezidentas P.Augūnas. Pusiau rimtai jis pridūrė: "2018 m. žiemos olimpinėse žaidynėse medalio dar nepažadame, bet 2022 m. jau visko gali būti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių