Lėmė papildoma dvikova

Kelialapį Lietuvai į Tokijo olimpiadą M.Maldonis iškovojo Barnaule (Rusija) surengtose atrankos varžybose, vienviete baidare laimėjęs 200 m finalą.

Olimpinis kelialapis teko ne asmeniškai sportininkui, o šaliai, tad kuris vyks į žaidynes – M.Maldonis ar labiau tituluotas Arturas Seja, sprendėsi per jų tarpusavio dvikovą.

"Arturas aplenkė Mindaugą per Lietuvos taurės varžybas, bet pasaulio taurės etape Vengrijoje aukštesnę vietą užėmė M.Maldonis. Viską lems pasaulio taurės varžybų finalas", – tąkart konkurencijos akcentus sudėliojo Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (LBKIF) generalinis sekretorius Romas Petrukanecas.

Pasaulio taurės varžybų finale M.Maldonis buvo greitesnis už A.Seją – lietuviai užėmė atitinkamai pirmą (36,41 sek.) ir ketvirtą (36,74 sek.) vietas.

Svarbu ne vien raumenys

– Mindaugai, kada olimpinės žaidynės atsirado jūsų svajonėse, o kada tapo ir tikslu? – paklausėme M.Maldonio.

– Svajonių buvo, bet jos atrodė nerealios, nes, kai esi vaikas, paauglys, toks tikslas – it nepasiekiama aukštuma. Juo labiau mūsų sporte, reikalaujančiame daug jėgos, ištvermės. Viskas tapo realiau, kai, būdamas aštuoniolikos, atvykau į Vilnių ir Lietuvos olimpiniame sporto centre pradėjau sportuoti su patyrusiais irkluotojais. Tada suvokiau, ką reiškia būti olimpiečiu.

– Kas dar, be fizinio darbo, svarbu baidarininkui?

– Irklavimo technika. Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės, neturėdami raumenų kalno, gali irkluoti lygiai taip pat greitai, kaip ir tie, kurie tiesiog trykšta jėga. Psichologinis aspektas irgi labai svarbus: ruošiesi startui ne tik fiziškai, bet ir emociškai, kad per varžybas pats sau nesudarytum neigiamos įtampos.

– Kiek ir kokie specialistai dirba kartu su jumis?

– Pagrindiniai – treneris ir kineziterapeutas. Mitybos specialistas, psichologas – pagal kiekvieno poreikį, sudaromos palankios sąlygos konsultuotis su jais. Sportuoju ne pirmi metai, tad savo psichologiją išmanau. Su mitybos specialistu esu bendravęs anksčiau, jis labai padėjo suprasti, ko reikia mano organizmui, tad vis dar vadovaujuosi jo gairėmis.

Kasdienė dviejų treniruočių per dieną rutina kartais priversdavo pagalvoti: ar verta tiek kamuotis, aukotis?

Rutina ir optimizmas

– Koks įprastas jūsų dienos režimas?

– Keliuosi ir einu miegoti daugmaž tuo pačiu metu – ar būtų savaitgalis, ar eilinė diena. 10 val. – treniruotė. Po pietų – 3–4 val. poilsio. 16 val. – antra treniruotė, ji, kaip ir ryte, gali trukti vieną ar dvi valandas – priklauso, kokia savaitė, kokie režimai. Po antros treniruotės pavakarieniaujame, na, ir vakare – geros trys valandos laiko sau, bet jeigu jaučiuosi pavargęs, tai kažko labai aktyvaus jau nebesinori. Trys pastarosios savaitės buvo intensyvios, ketvirta – poilsinė. Netrukus vėl laukia darbas. Atsižvelgiame į situaciją, nes kai artėja varžybos, yra didelė rizika persitreniruoti arba, atvirkščiai – nepakankamai pasiruošti. Visas rizikas įvertiname tiek su treneriu, tiek su kitais man padedančiais specialistais.

– Laisvalaikiu, kai galite atitrūkti nuo sporto, ką dažniausiai veikiate?

– Jeigu krūviai būna labai dideli ir reikia prisitaikyti prie režimo su dviem treniruotėmis per dieną, tuomet mintyse – tik poilsis. Kai priprantu prie krūvių, tuomet mielai išeinu pasivaikščioti ar imuosi kitų nepasyvių veiklų.

– Ar buvo momentų, kai norėjote atsisakyti irklavimo?

– Taip, ir ne kartą. Kasdienė dviejų treniruočių per dieną rutina kartais priversdavo pagalvoti: ar verta tiek kamuotis, aukotis? Tačiau tokios mintys apnikdavo tik tuo metu, po poilsio savaitėlės pasaulis vėl būdavo gražus. Dažniausia sunku po nesėkmių, traumų, kai jauti, kad darbas neatsipirko. Tokie atvejai – kritiniai, ir ypač aštrūs buvo tada, kai už sportą negaudavau jokių pinigų, man pačiam reikėdavo papildomai užsidirbti.

– Kas motyvuodavo pasilikti, tęsti?

– Aš dažnai esu optimistas. Prireikdavo bent trijų dienų, kad niūrias nuotaikas pakeistų įkvėpimas vėl sportuoti. Negaliu įvardyti vienos ar kelių pozityvius pokyčius lemiančių priežasčių, bet negatyvi energija pavirsdavo į motyvaciją – dar labiau stengtis, tobulėti.

Linkėjimas: išbandykime save

– Kaip reaguojate sužinojęs, jeigu kažkuris sportininkas vartojo dopingą?

– Išskirčiau du aspektus: atletus užsieniečius, su kuriais kasdien nesimatau, ir žmones, kuriuos pažįstu. Baidarių ir kanojų irklavime dopingo atvejai nedažni, jų pasitaiko, bet iš esmės manęs tai tiesiogiai neliesdavo. Nemalonu ir liūdna, kai kiti sukčiauja, o pats bandai rezultatų siekti natūraliai ir sąžiningai. Kita vertus, jeigu, tarkime, trečią vietą Europos čempionate užėmęs sportininkas sulaukia teigiamo dopingo testo, o tas, kuris buvo ketvirtas, patenka į prizininkų gretas – tuomet pasidžiaugi tuo, kuris pagaliau tapo trečias. Vis dėlto dopingas nelygus dopingui. Jeigu sportininkas išgertų "Theraflu" ir jį patikrintų – testas būtų teigiamas. Arba kai kurie purškaliukai į nosį – jie irgi gali lemti teigiamą testą. Kai kuriais atvejais sportininkus įklampina, regis, nekalčiausi dalykai, nors šiaip jie patys atsakingi už tai, kas patenka į organizmą.

– Ar dažnai jus tikrina dėl dopingo?

– Tikrindavo bent porą kartų per metus. Dabar, prieš olimpiadą, testavimas šiek tiek padažnėjo – per porą mėnesių jau patikrino tris kartus.

– Kokio rezultato tikitės olimpinėse žaidynėse?

– Sunku apie tai kalbėti, nes nė vienas iš mūsų negalime to kontroliuoti. Rezultatas priklauso nuo tūkstančio, jeigu ne milijono skirtingų aplinkybių. Varžysis žmonės, kurių kiekvienas skirtingai pasiruošęs, be to, nežinia, kokia bus diena, oro sąlygos, kaip kuris pailsėjęs, kurį lenktynių takelį gausime. Norėsiu padaryti viską, ką galiu geriausia. Sportininkai sako: sieksime aukso, bet reikia susikoncentruoti ne į trofėjus, o į tai, kas – čia ir dabar. Tarkime, kad startuojant pirmas yris būtų geras, paskui antras, trečias, ketvirtas ir visi kiti yriai iki paskutinio būtų geri – tik tą padaręs gali žiūrėti, koks galutinis rezultatas.

– Kiek jūsų pasiekimų sudaro sėkmė, kiek – sunkus darbas?

– Apskritai juodo darbo yra daugiau negu sėkmės, bet jeigu kalbėtume apie varžybas, kurių prireikė, kad iškovočiau kelialapį ir vykčiau į Tokiją, tai sėkmės buvo labai daug.

– Ko palinkėtumėte pradedantiems sportininkams?

– Kad žinotų, jog šis kelias – labai sunkus, o finansiškai jis dažnai nevertas tiek pastangų, kiek jų tenka skirti. Jeigu jaunų žmonių tikslas – iš to užsidirbti, tuomet siūlyčiau paieškoti ko nors kito, nes kitos sporto šakos yra pelningesnės nei mūsiškė. Linkėčiau išbandyti save, nes tik tuomet matyti, ar tai, ką pasirinkome, atskleidžia mūsų talentą, ar galime save realizuoti.