Grimzta į dugną

Diskusiją apie prastėjančią šonaslydžio situaciją mūsų šalyje įžiebė vienas komandos "Bros for Pros" narių Norbertas Daunoravičius. Paskutiniu lašu, perpildžiusi kantrybės taurę, tapo šonaslydžio varžybos per 1000 km lenktynes. Komanda liko nepatenkinta varžybų teisėjų darbu, tačiau jų nepasitenkinimas nebuvo išgirstas. Pasak N.Daunoravičiaus, šonaslydžio renginių kokybė Lietuvoje prastėja, o kai kurie dalyviai po teisėjų sprendimų praranda bet kokią motyvaciją dalyvauti varžybose.

"Niekada niekuo nesiskundėme, susitaikydavome su tuo, kas vyksta aplink, visokių nesklandumų visada buvo ir bus, tačiau viskas jau pradėjo atsibosti, kai netvarka tęsiasi beveik visose varžybose", – teigė N.Daunoravičius. Pasak jo, visi šiame sporte kylantys nesklandumai dažniausiai aptarinėjami labai mažame būrelyje žmonių, gal todėl pokyčiai vyksta labai lėtai arba jų išvis nematyti.

Tokiai komandos nario išsakytai nuomonei visiškai nepritarė Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) Drifto komiteto pirmininkas Linas Ramoška.

"Lietuvos šonaslydžio trasose varžosi ne tik nepatenkinti "Bros for Pros" komandos nariai. Yra daug dalyvių, kurie dienas leidžia garažuose ir bando iš to, ką turi sukurti automobilį varžyboms, taip pat teisėjai, kurie stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, bei organizatoriai, neretai nusprendžiantys imtis rizikingų finansiškai renginių", – tvirtino L.Ramoška. Pasak komiteto pirmininko, tenka sutikti, kad šonaslydis Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus, iš mūsų šalies pasitraukė ir didelių renginių organizatoriai: "Drift-Allstars", "Rytų Europos drifto čempionatas" bei "Klaipėda City Drift".

Trūksta kokybės

Fotografas Giedrius Matulaitis, anksčiau daug laiko praleisdavęs Lietuvos šonaslydžio trasose, dabar čia nesutinkamas arba matomas itin retai. "Tam yra paprastas paaiškinimas, – dienraščiui sakė pašnekovas. – Lietuvoje yra begalė "SemiPro" (pusiau profesionalų) bei "Street" (gatvės) klasių renginių ir vos keletas "PRO" (profesionalų), kuriuose varžosi stipriausi sportininkai."

G.Matulaitis svarstė, kad organizatorių susiskaldymas ir daugybė skirtingų varžybų, kuriose gali dalyvauti vos ne kiekvienas panorėjęs, sudarė tokią situaciją. "Kam sportininkui augti ir tobulėti ar daryti kažką, kas reikalauja didesnio biudžeto, jeigu gali tiesiog atvažiuoti ir pasivažinėti. Dalyviai paprasčiausiai neturi motyvacijos, o kodėl tokį kelią renkasi organizatoriai, sunku pasakyti", – nuomone dalijosi pašnekovas.

G.Matulaitį dabar dažnai galima išvysti fotografuojantį kaimyninėje Baltarusijoje vykstančias šonaslydžio varžybas. "Čempionatą šioje šalyje organizuoja viena komanda. Ten visi žino, kas ką turi daryti ir niekam nekyla jokių klausimų. Visi renginiai iš anksto planuojami, visos vietos iš anksto žinomos. Visuomet yra tęstinumas, niekada nekyla abejonių dėl rezultatų", – pasakojo G.Matulaitis.

Fotografas tikino, kad rezultatams fiksuoti baltarusiai pasitelkia vaizdo filmavimo sistemas, kad ieškant sprendimo būtų galima peržiūrėti oficialią filmuotą medžiagą ir rezultatus, jei reikia, keisti vadovaujantis reglamentu arba palikti tokius, kokie yra.

Objektyvumas svarbiausia

Ne vienas šonaslydžio varžybas komentuojantis Gintautas Šutavičius, teigė, kad Lietuvos arenose reikėtų atidžiau vadovautis patvirtintu Lietuvos šonaslydžio reglamentu ir įstatais. Be to, G.Šutavičius palaikė ir G.Matulaičio nuomonę, jog kylant abejonių dėl rezultatų reikėtų pasitelkti vaizdo fiksavimo priemones, kad viskas būtų nustatyta sąžiningai.

"Šiuo metu itin reikšminga trijų fakto teisėjų nuomonė. Jie kvalifikacijos metu skiria balus nuo 0 iki 100. Balai gali būti skiriami už teisingą trasos įveikimą, greitį, už kuo artimesnį praslydimą pro trasos kūgelius. Itin mažai balų skiriama už šou elementus – dūmų efektą ar automobilio dizainą. Neretai būna sunku objektyviai įvertinti tai, kas vyksta už 100 m, juolab kai automobiliai atvažiuoja dideliu greičiu paskui save palikdami dūmų kamuolį", – apie dalyvių vertinimą pasakojo G.Šutavičius.