Psichologiniai iššūkiai

Psichologė pastebi, kad, artėjant rugsėjo 1-ajai, nerimas, stresas, įtampa ypač sustiprėja tiems vaikams, kurie per pastaruosius metus patyrė bendravimo ar mokymosi sunkumų.

„Pavyzdžiui, jeigu vaikas neturi draugų arba patyrė patyčių, jis nenori eiti į mokyklą. Arba jeigu kuris dalykas nesiseka, nerimą paaštrina dar ir baimė, kaip į tai reaguos suaugusieji – tėvai, mokytojai“, – pavyzdžiais dalijasi psichologė.

Daug paauglių pabrėžia, kad stresą kelia ir pasikeitęs mokslo krūvis. Tai ypač gali paveikti jautresnius vaikus ar lėčiau įsisavinančius informaciją.

Psichologinių iššūkių gali būti dar daugiau tiems mokiniams, kurių laukia reikšmingi pokyčiai. Pavyzdžiui, pirmokai žengia į visiškai naują gyvenimo etapą – keičiasi vieta, mokymosi aplinka, draugai ir t.t. Penktokams atsiranda savų iššūkių – vietoj vieno mokytojo dabar jų bus daugiau, keisis auklėtojas ir mokymosi struktūra.

„Paaugliams nerimą ima kelti ne tik patys mokslai, bet ir mintys, kaip juos priims kiti. Daug paauglių pabrėžia, kad stresą kelia pasikeitęs mokslo krūvis. Tai ypač gali paveikti jautresnius vaikus ar lėčiau įsisavinančius informaciją, daugiau iš savęs reikalaujančius arba tuos, kuriems suaugusieji daro didelį spaudimą“, – pasakoja J.Stipinienė.

J. Stipinienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Į ką atkreipti dėmesį

Apie patiriamą nerimą, stresą signalizuoja ne tik vaiko elgesys. Vaikas  gali jausti ir fizinių negalavimų. Pavyzdžiui, pradinukams rytais gali pradėti skaudėti pilvą. Jie skundžiasi, kad negera, sunku atsikelti, nubusti, rytais daugiau verkšlena, skundžiasi, kad neišsimiegojo. Jautresniems vaikams tai gali prasidėti ir likus savaitei iki mokyklos, nes jie jau pradeda nerimauti.

„Šiuos požymius tėvams gali būti sunku atpažinti, nes galvojama, kad vaikas tiesiog kažko netinkamo užvalgė, apsinuodijo maistu. Bet reikia atkreipti dėmesį į tokius negalavimus, ypač jeigu anksčiau to nebūdavo. Jie gali reikšti, kad vaikas itin stresuoja dėl naujo artėjančio etapo“, – įspėja J.Stipinienė.

Vyresniems vaikams didelė įtampa, nerimas gali sukelti galvos skausmą ar svaigimą, nuotaikų kaitą, miego problemų. Pavyzdžiui, vakarais jiems sunku užmigti, o naktį dažnai prabunda. Pasak psichologės, jeigu tai tęsiasi tris keturias savaites, galima įžvelgti, kad vaikui jau gali reikėti pagalbos.

Psichologinius iššūkius atskleidžia ir elgesys mokykloje: sunku susikaupti, suprastėja dėmesio koncentracija, išryškėja charakterio kraštutinumai – arba vaikas labai aktyvus, arba, atvirkščiai, užsisklendžia, laikosi nuošalyje.

Ką verta padaryti

J.Stipinienės teigimu, daug įtakos vaikų emocinei būklei daro įdirbis. Jeigu jau nuo ketverių metukų skatinamas vaiko savarankiškumas, iniciatyvumas, vengiama didelės kritikos, tai ir ūgtelėjus nauja aplinka nesukels tiek daug streso, jis nebijos paklausti, ko nežino, nebijos užkalbinti kitų vaikų.

Bet net jeigu vaiko pasitikėjimui savimi nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tolesnis tėvų elgesys situaciją gali pagerinti. Psichologės teigimu, su vaikais reikia tiesiog paprastai kalbėtis.

„Jeigu vaikas klausia apie mokyklą, reikia labai žmogiškai, aiškiai atsakyti – pavyzdžiui, kad tai vieta, kur vaikai kartu susirenka mokytis. Pasakyti, kad nieko tokio, jeigu dabar kažko nemoki – ten viską po truputį išmoksi ir aš tau visada padėsiu“, – patarimu dalijasi J.Stipinienė.

Atžaloms susitvarkyti su pokyčiais gali padėti ir įprasta namų rutina. Psichologė pataria, kad ypač mažesnius vaikus – pirmokus, antrokus – prie naujos dienotvarkės pratinti reikėtų anksčiau, kad vienu metu  neužgriūtų visi pokyčiai. Pavyzdžiui, likus savaitei iki mokyklos juos jau pradėti kelti anksčiau.

„Tėvų uždavinys – vaikui padėti sukurti saugumo jausmą. Galima su vaiku pasirepetuoti kelią į mokyklą, paaiškinti, kas ir kaip jį palydės,  pasiims po pamokų. Jeigu keičiasi mokykla ar vaikui kyla daug klausimų, galima kartu nueiti ir į mokyklą apsižiūrėti. Aiškumas sumažins stresą“, – pataria J.Stipinienė.

Būti šalia ir patarti

Psichologė pabrėžia – svarbiausia yra klausyti paties vaiko, nes kiekvienas yra unikalus. Vaikai moka užduoti jiems rūpimus klausimus ir tėvams svarbu sąžiningai į juos atsakyti, kartu aptarti atsakymus.

„Tėvams reikia būti šalia, patarti, bet nereikia visko daryti už vaiką – svarbiausia yra juos drąsinti. Visų probleminių situacijų numatyti negalite, tad reikia, kad ir pats vaikas žinotų, kur jis galėtų savarankiškai ieškoti pagalbos. Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad mokykloje visada yra valytoja, kurios galima paprašyti padėti surasti kabinetą. Svarbu neužgniaužti vaiko iniciatyvumo, bet kartu dalyvauti jo gyvenime – jei jis žinos turįs užnugarį, jausis tvirčiau, mažės nerimas ir stresas“, – reziumuoja J.Stipinienė.

Pasak psichologės, tai tinkamas tėvų požiūris, mat mažiesiems labai svarbu, kad tėvai matytų, vertintų jų pirmus žingsnius einant nauju gyvenimo keliu.

„Be to, kai vaikui leidžiama ir pačiam priimti sprendimus, tai jį įgalina, suteikia papildomų teigimų emocijų ir motyvacijos: štai, išsirinkau pieštukus, nupiešiu ką nors gražaus. Noriu dėtis kuprinę, nes man labai patinka jos spalva“, – įsitikinusi ekspertė.