Užaugę pertekliaus laikais, kai daugybę įprastų darbų atlieka technika (skalbimo mašina, indaplovė), o kartu ir kompiuterizuotame pasaulyje, kuriame apstu virtualių pramogų, jaunajai kartai sunku suprasti, kad norint išlaikyti namus tvarkingus, jiems reikia skirti dėmesio

Įdomu pastebėti, jog tvarkos stoka, kurią tėvai kasdien regi vaiko kambaryje, bendroje buityje, ne visuomet reiškia, jog vaikas yra netvarkingas ir už namų ribų.  Pedagogai atkreipia dėmesį, jog dalis mokinių tėvų, klausdami jų patarimo, kaip sutarti su vaiku dėl kasdienės disciplinos stokos, nustemba išgirdę, kad klasėje jų vaikas yra tvarkingas, noriai valo lentą, išeidamas palieką darbo vietą švarią. Tačiau kodėl su juo sunku sutarti namuose, o kiekvienas prašymas pasikloti lovą prilygsta mūšiui?

Geriausia mokyti pavyzdžiu

Kodėl vaiko elgesys, vertybės, tvarkos prasme, pasikeičia namuose? Kaip ieškoti kompromiso, kai įprastos, ankstesnėms kartoms pažįstamos, bausmės, pavyzdžiui, „Nesusitvarkysi kambario – negalėsi eiti į kiemą“, nebeveikia?

Pasak „Grite“ švaros eksperto, psichologo Eligijaus Jokubaičio, vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, vadovaujasi struktūra, kurią diktuoja aplinka. Mokykloje, dalyvaujant popamokinėje veikloje ar namų aplinkoje vaiko elgesys didele dalimi priklauso nuo to, kokį pavyzdį diktuoja kiti, dažniausiai, suaugę žmonės.

Svarbu, kad vaikas imtų vertinti ir džiaugtųsi tvarka.

Jeigu mokykloje galioja aiškios ir apibrėžtos atsakomybių ir pareigų ribos, tokios ribos turi galioti ir namuose. Svarbu suprasti vieną taisyklę, pabrėžia E. Jokubaitis: jeigu tėvai patys nerodys iniciatyvos, pavyzdžio, kaip atrodo kasdienė rutina, buitis, Z kartos vaikui bus sunku suprasti, kodėl jis, priešingai nei tėvai, turi gyventi tam tikru režimu.

„Vaikai puikiai modeliuoja suaugusiųjų elgesį, ir iki tam tikro amžiaus tai yra vienas iš pagrindinių būdų, kuriais jie mokosi. Todėl jeigu vaikas kasdien matys tvarką bei darbą, kuris yra įdedamas, kad namai būtų švarūs, tikėtina, jog didelė dalis, siekiant suformuoti įprotį, bus atlikta“, – komentuoja psichologas.

Paklaustas, nuo kelerių metų vaikus jau galime pratinti prie tvarkymosi įgūdžių, specialistas atsako, jog tikslų amžių nusakyti yra ganėtinai sudėtinga: „Vaikų raidos tempai ir įgytų naujų įgūdžių kokybė gali skirtis. Tačiau manoma, kad jeigu vaikas pradėjo vaikščioti, tai jau yra pajėgus mokytis įdėti savo žaislą į tam skirtą dėžutę. Siekiant išugdyti įprotį tvarkytis, reikia pradėti tai daryti kuo anksčiau.“

Taisyklės turi galioti visiems

Teigiama, jog Z kartos vaikai yra itin savarankiški – jie nori, kad jais pasitikėtume, tiksliau, patikėtume jiems, kaip suaugusiems, užduotis, už kurias jie bus atsakingi.

„Svarbu, kad vaikas imtų vertinti ir džiaugtųsi tvarka, – pabrėžia E. Jokubaitis. – Todėl vaikui galima suteikti svarbioje namų vietoje esančią lentyną ar stalčių, už kurį jis bus atsakingas. Savo vietos, kuria reikia rūpintis, turėjimas gali paskatinti atsakomybę bei teigiamą požiūrį į tvarkymąsi.“

Žinoma, šiame kontekste lygiavertiškai svarbus ir atsakingas suaugusiųjų elgesys.  Disciplinos, kurią siekiama įvesti, turi laikytis visi šeimos nariai. Kiekvienas daiktas turėtų savo vietą, ir visi šeimos nariai turi žinoti, kur ta vieta yra. Todėl reikėtų pasirūpinti, kad vaikai turėtų dėžes kur savo daiktus susidėti, kartu išsiaiškinti bei sužymėti, kur kokie daiktai bus laikomi.

Taip pat svarbu, kad vaikas neturėtų per daug daiktų, kuriuos sutvarkyti užtrunka labai daug laiko. „Siūloma naudoti keitimo taisyklę. Tai reiškia, kad vaikas gali turėti naują žaislą ar daiktą tik tuo atveju, jeigu kažkam atiduos ar padovanos vieną iš savo senų žaislų. Tai leidžia kontroliuoti žaislų kiekį bei moko vaiką dalintis“, – pataria E. Jokubaitis.

Planuoti darbus drauge

Anot psichologo, taip pat svarbu konkrečiai išaiškinti vaikui, ką reiškia tvarka bei tvarkingas kambarys. „Galima sudaryti sąrašą, kurio punktų įvykdymas reikštų tvarkingą kambarį bei, kartu su vaiku, dalyvauti tvarkymosi procese“, – pataria ekspertas.

Ši praktika itin veiksminga, kai tvarkytis reikia daug, o planavimo įgūdžių nėra. „Dažnai vaikai puola į ašaras, nes užduotį susitvarkyti gauna netikėtai, o darbo tiek daug, kad net nežino, nuo ko pradėti. Svarbu nuteikti ir motyvuoti vaiką iš anksto, kad teks susitvarkyti, o už atliktą darbą pasiūlyti paskatinimą, kurio vaikas tikrai norės“, – teigia E. Jokubaitis.

Taip pat svarbu tvarkymosi procesą suskirstyti į konkrečias, mažesnes užduotis, kad vaiko neapimtų bejėgiškumo jausmas, kuris dažnai tampa ašarų priežastimi, įsitikinęs psichologas. Šie patarimai, beje, yra universalūs – išmokęs užduotis planuotis papunkčiui, vaikas šiuos įgūdžius galės panaudoti ir kitose srityse – mokykloje, universitete, o vėliau ir darbe.