Anot jos, psichologai turi pritaikyti paslaugas besikeičiančiam pasauliui, tad ir biblioterapija keliasi į virtualią erdvę.

Gali sumažinti net agresiją

Biblioterapija – savotiška meditacija, kai skaitydami žmonės aiškiau suvokia išgyvenamas emocijas. Pasak specialistų, tai padeda pažinti kitus ir dvasiškai tobulėti. V. Mudėnaitė-Savickienė sako, kad biblioterapija taikoma įvairaus amžiaus žmonėms, bet literatūra ypač teigiamai veikia vaikus: „Vaikas ar paauglys, skaitydamas tekstą ir išgirdęs kitus grupės dalyvius, supranta, kad problema gali būti sprendžiama, kad jis gali ją įveikti, nėra vienas, su tuo susiduriantis. Tai mažina vienišumo jausmą ir skatina bendrumo jausmą, empatiją, viltį.“

Pašnekovė sako, kad knygos padeda atviriau kalbėtis įvairiomis, vaikui rūpimomis temomis, net jei tai – skaudūs išgyvenimai ar netektys. „Galima paminėti ir patyčias, ir tėvų skyrybas, net artimųjų ligas, netektis. Tos problemos pasireiškia įvairiose aplinkose – namų, mokyklos, draugų tarpe, santykyje su savimi. Autoriai, tyrinėjantys biblioterapiją, teigia, kad ji gali tapti būdu, parodančiu, kaip tvarkytis su tais išgyvenimais, kaip galima spręsti įvairius iššūkius“, – teigia psichologė.

Tyrimai taip pat rodo, kad skaitymas gali padėti sumažinti agresiją. Anot V. Mudėnaitės-Savickienės, galima kalbėti apie pyktį ir jo valdymą, stresą, įvairias baimes, jų įveikimą: „Netgi apie tai, kaip užmegzti draugystę ir ją palaikyti. Taikant biblioterapiją, galima kalbėti apie sunkumus, kylančius prisitaikant prie mokyklos aplinkos, pavyzdžiui, ją keičiant ar tik pradedant lankyti. Taip pat apie mokykloje kylančius konfliktus.“

Taikant biblioterapiją, pasiekta didesnė empatija

Psichologė sako, kad biblioterapijoje gali būti tyrinėjamos įvairios jautrios temos. „Esu radusi straipsnį, kuriame kalbama, kaip padėti vaikams, turintiems Alzhaimeriu sergančius senelius, kaip, taikant biblioterapiją, jie gali pažinti ir suprasti, ką jų seneliai išgyvena, kodėl taip vyksta, ko tikėtis toliau“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak V. Mudėnaitės-Savickienės, buvo atliktas tyrimas su 8–16 metų berniukais: „Vienai grupei buvo taikomas konsultavimas, kitai – konsultavimas kartu su biblioterapija, trečiai – netaikoma jokia intervencija. Pirmose dviejose grupėse berniukų agresyvumas sumažėjo. Be to, grupėje, kurioje taikyta ir biblioterapija, pasiekta didesnė empatija.“

Skaitymas per biblioterapiją itin populiarus JAV ir kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Literatūra parenkama pagal dalyviams svarbius klausimus ir jų amžių. Užsiėmimų metu tekstus balsu skaito arba užsiėmimo vadovai, arba dalyviai.

Taiko tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę literatūrą

Kaip teigia V. Mudėnaitė-Savickienė, biblioterapijos procesas prasideda nuo aktualijos ar problemos identifikavimo. „Atrenkamos tam tikros temos, pavyzdžiui, tėvų skyrybos ar patyčios. Tuomet atrenkama literatūra, kuri atitiktų temą, siūlytų ne tik ją pažinti, susidurti su išgyvenimais, bet ir parodytų, kaip galima tvarkytis su situacija, išgyvenimais, kokie alternatyvūs to sunkumo ar iššūkio sprendimo būdai“, – pasakoja pašnekovė.

Psichologė sako, kad parinktas tekstas turėtų atitikti dalyvių amžių: „Svarbu, ar tai taikoma vaikui, ar paaugliui, ar suaugusiajam. Atrinkta literatūros ištrauka paprastai nėra ilga. Tai tam, kad vaikas galėtų įsitraukti, tam tikrą laiką sutelkti dėmesį. Kartais skaitoma pusės puslapio ištrauka, atspindinti temą ir kriterijus.“

Dažniausiai biblioterapijos užsiėmimuose dalyvauja mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai. Pasak psichologės, jiems svarbiausi – kūrinio aktualumas ir suprantamumas. V. Mudėnaitė-Savickienė naudoja ir lietuvių, ir užsienio autorių kūrinius, tiek klasiką, tiek šiuolaikinę literatūrą.

„Knygos kiekvienai amžiaus grupei parenkamos taip, kad dalyviai galėtų suprasti ir įsitraukti į procesą. Yra vykdomi tyrimai, kad knygos atitiktų biblioterapinius kriterijus. Esu naudojusi istoriją apie Mažąjį princą, Oscaro Wilde`o pasakojimą apie laimingąjį princą, taip pat Mikę Pūkuotuką. Kiekvienai situacijai stengiuosi parinkti vis kitą tekstą. Atrandu ir liaudies pasakėčias, pavyzdžiui, apie tris brolius. Įtraukiami ir nauji autoriai, rašantys apie tai, kas atspindi šiuolaikines aktualijas “, – dalijasi patirtimi pašnekovė.

Persikelia į virtualią realybę

Biblioterapija – ne tik skaitymas. Ją papildo ir kūrybinis rašymas ar vaizdų tyrinėjimas. Kaip teigia psichologė, pagal biblioterapijos principus sėkmingai galima nagrinėti filmus ar animaciją: „Tai leidžia pagilinti temos nagrinėjamą, į ją labiau įsijausti, prieiti prie gilesnių, asmeninių įžvalgų apie santykius su savimi, aplinka ir pan. Taigi, biblioterapiniai principai gali būti taikomi ir žiūrint filmuką ar jo ištrauką.“

Nors mokslininkai ir psichologai dažniausiai skiria tik teigiamus biblioterapijos aspektus, kai kurie jų atkreipia dėmesį ir į terapijos trūkumus. Pavyzdžiui, jei vaiko motyvacija skaityti nepakankama. „Kaip ir bet kokia kita terapija, biblioterapija gali būti lydima pasipriešinimo. Tai yra normalu, nes nagrinėjamos temos ne visada yra lengvos, malonios. Natūralu, kad kyla pasipriešinimas, kalbant apie sunkias temas. Visų procesų neįmanoma suvaldyti“, – tvirtina V. Mudėnaitė-Savickienė.

Psichologai taip pat ieško būdų pasiekti jaunąją kartą, kuri daugiausia laiko praleidžia virtualioje erdvėje. Pasak pašnekovės, tiems, kurių nedomina tikros knygos, siūlomi virtualūs biblioterapijos užsiėmimai: „Pasaulis tikrai keičiasi ir psichologai turi pritaikyti savo paslaugas. Taip atsiranda virtualios paslaugos, konsultacijos per „Skype“. Biblioterapija perkeliama į virtualią erdvę, pasaulyje tai taikoma.“

V. Mudėnaitė-Savickienė tvirtina prisidedanti prie projekto, kai grupėje taikoma biblioterapija virtualioje erdvėje. „Yra sukurta tokia sužaidybinta erdvė, į kurią dalyviai įsitraukia, gali susikurti savo avatarus. Tai reiškia, kad jie ateina ne kaip realus asmuo, o su kokio nors literatūrinio herojaus tapatumu. Tai padeda įsitraukti. Šis projektas prieinamas Lietuvos bibliotekose. Vaikai iš įvairių miestų, kurių bibliotekos dalyvauja projekte, gali prisijungti prie biblioterapinės erdvės ir susitikti su psichologu“, – aiškina pašnekovė.