Visai nelinksmas pokštas

Tokia šįryt esu aš. Žinia, kaip kasryt, vos pramerkusi akis, strykteliu į feisbuką ir matau, kaip gražios mamos su margais chalatais ir garbiniuotomis šukuosenomis kepa gardžiausius blynus su braškių uogiene arba parsisiuntusios plaukų dažų rinkinį internetu kedena savo purias, ką tik nudažytas visomis vaivorykštės spalvomis plunksnas… O aš ką?!

Įsimontuoju į savo seniai skalbimo reikalaujantį naminį treningą su gobtuvu (gobtuvą užsimaukšlinu beveik ant akių, kad namiškiai nesusektų bemiegės nakties padarinių) ir šliaužiu į virtuvę kavos. O ten – vyras! Ir rimtų rimčiausiai praneša skaitęs, kad karantinas – dėl galimos COVID-19 grėsmės, galimo mutavimo ir pan. – dar bus pratęstas trumpiausiai iki rugsėjo...

"Šūdas!" – tėškiu jam į veidą vietoj labo ryto ir visiškai sugižusi kaip pienas, dvi savaites stovėjęs karantine (turėjau omeny, ne šaldytuve), imu raudoti. Atleiskit, nebesivaldau. O tiedu – vyras su dukra – dar žvengia kaip arkliai, dantis ant riebaluotų srėbtuvių (mat ką tik prisikepė blynų pusryčiams) pakabinę.

"Maaaam, a, mam, ar žinai, kokia šiandien diena (turėdami omeny visų užkietėjusių melagių šventę – Balandžio 1-ąją)?" Na… Klausimas, vertas milijono, nes nuo karantino pradžios žinau tik vieną vienintelę dieną – kovo 16-ąją. Ta atgaline data rašiau prašymą stabdyti savo individualią veiklą ir tą dieną tikrasis pasaulis aplink mane nustojo suktis – liko tik tas subjektyvusis televizorinis, na, dar feisbukinis…

"Štai jeigu kiekvienas siųstume pasauliui tik pozityvią energiją – jis pasveiktų kur kas greičiau", – skaitau vieną iš eilinių pasaulio gydymo teorijų, paskelbtą kažkokio nusipelniusio feisbuko daktaro. (Deja, mano diagnozė sunkoka: tikėjimo ir vilties praradimas.) Todėl seniai jomis nebetikiu. Užtat visai įtikinamai skamba kitas ryškus postas, kad internetinėse pamokose buvo pastebėti neblaivūs tėvai su šeimyniniais trusikais. Melas ar teisybė? Renkuosi pastarąjį mygtuką. Mat neblaivumas karantino metu turi daug šventesnį dezinfekcijos vardą, o šeiminiai trusikai – mokyklai įsikūrus kiekvieno namuose – irgi savaime suprantamas, natūralus vaizdinys.

Kaukė ne nuo koronos

Skambinu draugei į Klaipėdą. Gal ji kažkaip pakels man nuotaiką. "Labutis, kaip tavo dvyliktokė, ar jau grįžo iš Danijos? Kur karantinavosi – pas jus namuose?"

"Oi, ką tu… Ne. Nuleido sparnus sostinėje. Bijau, kad po saviizoliacijos močiute netapčiau (kikena). Nusprendė mus su tėvu apsaugoti ir pasiliko porai savaičių Vilniuje, apsigyveno pas draugą. Privežėme jiems maisto į draugo butą ir… (ragelyje ilgoka pauzė). O kaip tau sekas, kas geresnio, premjere?.." (Bando juokauti.)

"Jei atvirai – nieko. Kalendorius telefone vis pypsi, vis primena įvykius – kada turėjau sportuoti, eiti pas odontologę… Dulkių siurblys genda, televizoriaus programos stringa, jei dar kompas kokią koroną pasigaus – išvis šakės. Va, gimtadienį neseniai atšvenčiau. Spėk, kuo buvau pasipuošusi? Cha… Vis tiek neatspėsi – nudrengtu treningu. Jokios šukuosenos, manikiūro, pedikiūro, makiažo. Tiesa, išvakarėse dar bandžiau palepinti save – kolageno kaukę užsidėti. Išlindau iš vonios tokia laiminga, o vyras man: kas čia tau ant veido? "Kaukė", – sakau. "Kokia čia dar kaukė? – stebisi. – Burna iškirpta, viskas atvira. Tai gal čia visai ne nuo koronos?!"

"Žinoma, kad ne nuo koronos, asile tu", – jau norėjau rėkti, bet susilaikiau, nes iš kito kambario išgirdau kažkokį svetimą (tikrai ne Saulėjos) balsą: šeima – mažiausia visuomenės ląstelė. Jei vaikas mokosi, o mama ar tėvas per dienų dienas žiūri serialus – krenta motyvacija! Dar norėjau šūktelėti tam protingam balsui, kad su mielu noru apsikeisčiau su Saulėja vietomis, nes dabar manęs niekas, ničniekas, nemotyvuoja… Kitu atveju, gal bent dvejeto bijočiau?!

Naujoji gestų kalba

Popiet susiskambinu su kita priverstine namų šeimininke. Jos namuose – tikras pragaras. Viena ikimokyklinukė eina darželin nuotoliniu būdu, dvi šeštokės dvynės ir dvyliktokas lanko mokyklą namuose. Taip ir matau balanos gadynės vaizdelį: mama verpia ir skaito, vaikai – sutūpę aplinkui – klausosi…

Plius dar vyras, dirbantis iš namų. "Bet jam lengviausia, – šaukia į ragelį, – užsidaro iki vakaro savo kambaryje ir išlenda tik šeštą vakare sveikindamasis: "Sveiki, vaikai, tėvelis grįžo iš darbo!" O man iki tos prakeiktos šeštos vakaro išgyventi reikia ir kažkaip tuos du kompus į keturias dalis padalyti… Dar valgyti pagaminti, nes apetitas, patikėk, sėdint namuose jau trečią savaitę, auga geometrine progresija. O jei apsaugines kaukes reikėtų dėvėti ir namuose – gal apsaugotų nuo ėdimo?!" – bando juokauti feisbukine tautosaka.

Bet tai tik juokas pro ašaras. "Pradėjau diegti savo namuose gestų ir sutartinių ženklų sistemą, – pagaliau liaujasi juoktis daugiavaikė motina. – Sudedu abiejų rankų plaštakas T raide – supraskit, vaikai, metas nusiraminti. Parodau abiejų rankų nykščius – "Vaikai, laikomės!", užsidengiu akis (šitas gestas man labiausiai patinka) – "Mamos nėra namuose!"

"Kam tau tie gestai?" – negaliu suprasti mažų draugės gudrybių. "O tam, kad balsą jau prarėkiau, "Homeovox" nebeveikia, o toji sumauta ženklų sistema tuos velniūkščius vis dar domina. Viena ausimi klausiau kažkokio vebinaro, gamindama devintąsyk valgyti, "Kaip išgyventi nuotolinį mokymąsi tėvams", tai supratau, kad senieji metodai vaikų jau seniai neveikia. Duok jiems moderno – žaidybinių "Kahoot" programėlių ir pan. O mūsų laikais, ar pameni, kartojimas buvo mokslų motina. Jei nepakartojai, užmiršai – trinkt su liniuote per galvą arba su vadovėliu. O dar tame vebinare minėjo, kad snūdą, kitaip sakant siestą, kurios metu pietiečiai ilsisi, per karantiną reikėtų praktikuoti ir mums. Visiems – vaikams ir tėvams. Ypač tėvams. Na, sakyk, koks ten snūdas, kai mano chebra nuolat kalasi – tai kompų neužtenka, tai kambarių… Sudarė dabar mat grafiką, pakabino ant WC durų, kieno eilė mokytis vienutėje. O iš tiesų supaisysi, ką jie ten užsirakinę veikia – va, kad nenaudoja nykštukų namelio pagal tiesioginę paskirtį – tai jau tikrai…

Bandžiau sykį be eilės ten patekti, sakydama, kad  didelis reikalas prispaudė, o dvynės man: "Auklėtoja sakė, kad kiekvienas namuose turime susirasti vietą, kurioje galėtume geriausiai susikaupti. Juk ne tau vienai – ir mums stresas!" Jau kad tėkštelėčiau aš tai mokytojai kontrargumentą, – pagalvojau, bet nepasakiau: vargšus pedagogus ir taip dabar visi skalbia… "O ką dar jūsų auklėtoja sakė?" – tepaklausiau. O mano dvynės vienu balsu: "Dabar visi tėvai turi unikalią galimybę drauge su vaikais ieškoti atsakymų!" Na, gerai, – sakau, – kad jau taip, kokioje šalyje yra Uhanas? "Kinijoje", – juokiasi. O kokiame žemyne yra Kinija? "Azijoje." Gerai, žino… O kokia tada šiandien diena? "Balandžio 2-oji, šiandien koronavirusas Lietuvoje diagnozuotas dar 50 pacientų", – nė neprašytas iš savo kambario raportuoja mūsų dvyliktokas. Jis irgi mat nori įsitraukti į šeiminį mokymosi procesą. Berazumiai jūs, palikite tą koroną ramybėje, – mosteliu ranka. – Per ją ir taip neramu."

Gyvo bendravimo pakaitalas

"Norėjau pasakyti, – jau linksmesniu balsu tęsia draugė, – kad šiandien yra Tarptautinė vaikų knygos diena, kuri švenčiama kartu su pasakų kūrėjo Hanso Christijano Anderseno gimtadieniu. O tai reiškia, kad visi vaikai, kurie myli savo knygas ir kitus šalia jų gyvenančius daiktus, tučtuojau eina tvarkytis savo kambarių."

Sulig tuo sakiniu gyvasis mokymasis nebyliai nutrūksta, nes visi demonstratyviai pasineria į karčiųjų mokslo šaknų krimtimą – šiurena vadovėliais, tuksi skaičiavimo mašinėlių klavišais, skrebena parkeriais. Bet šalia viso to – ohohoooo! – kiek dar vyksta visokių plika akimi nematomų veiklų: telefoninių žinučių rašymo, tarpusavio kumščiavimosi ir nebylaus šantažo, muzikos klausymosi, instagraminių naujienų skrolinimo…

"O ar jums mokytojai neminėjo, kad be "Zoom" turėtumėte kiekvienas papildomai dar įsidiegti tokią – "mokymosi kultūros namuose" – programėlę?" "Ką ką?.. Kokią programėlę?!" – šis žodis juos sudomina labiau nei viso sakinio turinys. "Vienu metu – viena veikla!" – sakau ir tarsi griežta tamsta mokytoja bandau pašalinti visus išorinius trikdžius, kliudančius sklandžiai pamokų ruošos eigai. Bet ir čia manęs laukia absoliutus fiasko: juk namų darbų užduotys – telefonuose, planšetėse, kompiuteriuose… Bet jau nakčiai – grūmoju – aš visą šitą internetinį šlamštą, visas šitas jūsų emocinį intelektą gadinančias informacijos priemones konfiskuosiu. Kaip Dievą myliu. Paimsiu ir paslėpsiu. Naktį jūsų protai turi ilsėtis, nes naujausi kanadiečių tyrimai parodė, kad per dieną prie kompiuterio pramogoms galite skirti dvi valandas (o kur dar mokslai?), judėjimui – vieną valandą ir jau būtinų būtiniausiai – devynias valandas miegui!" – beria faktus kaip kokiame pranešime.

"Baik tu juokus su tom savo utopinėmis teorijomis, – bandau paprotinti įsismarkavusią draugę. – Negi išties manai, kad, paėmusi iš vaikų kompiuterius, tu atitrauksi juos nuo technologijų? Vaikus, kurie nematė savo bendraamžių gyvai jau nuo kovo vidurio, o maniškė Saulėja, – netgi nuo vasario pabaigos, kai su pirmuoju karūnuotųjų lėktuvu parskrido iš Bolonijos?! Įsikalk sau į galvą, kad dieną mūsų vaikai mokosi, o naktį jie bendrauja. Ir jei tu išdrįsi konfiskuoti kompiuterį, planšetę ar telefoną, išskirsi juos su draugais, kurie galbūt irgi veikia juos atitinkamai raminančiai, antistresiškai, antikoroniškai."

Palieku draugę, pakibusią ant telefono laido, pamąstyti, ar verta atimti iš vaikų draugystę šiuo sunkiu ir taip jau be galo vienišu metu. O pati, kaip solidarumo su savo mažaisiais ikimokyklinukais ženklą (ech, kaip seniai mačiau savo pipirus), sodinu ant palangės pliušinį meškutį... Mačiau nuotrauką, kad taip elgiasi kai kurių šalių darželinukai: negalėdami susitikti su draugais, linkėjimus saviškiams jie perduoda štai tokiu vizualiu ir labai jautriu būdu – meškiuku ant palangės.