Kiekviena šalis turi ypatingą dieną motinoms pagerbti. Vienose ši šventė siejama su religiniais, kitose – su svarbiais šaliai istoriniais įvykiais. Lietuvoje Motinos diena minima pirmąjį gegužės sekmadienį.
Pripratome prie kaukių, atpratome nuo apsikabinimų ir gyvo bendravimo. Mes su savo vaiberio merginomis jau nebegastroliuojame paupiais: vienos dirba išsijuosusios ir slapčia keikia tas, kurios dykaduoniauja, kitos (tos priverstinės dykaduonės) norėtų imti arklą, plūgą, lyrą ir eiti karantininiu keliu, bet negali. Žodžiu, piktos ir tos, ir anos. Jei tik galėtų, mielai susikeistų vietomis. Bet ar nuo to taptų laimingesnės?
Po Vilniaus knygų mugės, kur pristatė savo novelių rinktinę "Kūnai", Akvilė Kavaliauskaitė ketino bent mėnesiui pradingti Ispanijoje – keliauti, rašyti ir apmąstyti pasaulį. Bet koronavirusas uždarė namuose. Iš jų ir šis pokalbis apie tai, kaip priverstinė izoliacija veikia kūrybiškumą, ir apie "Kūnus", kurių antrasis tiražas jau iškeliavo į prekybos vietas – knygą išleido BALTO leidybos namai.
Jau kuris laikas pabundu ne nuo savo telefono paukščiukų (kam užsistatyti žadintuvą keltis, kai darbo nėra), bet nuo to vieno vienintelio balso, aidinčio iš Saulėjos kambario: "Labas rytas, mokiniai." Tiesa, kasryt jis skamba vis kitomis tonacijomis, vibracijomis, netgi nuotaikomis. O ką – juk ir mokytojai žmonės, gali būti pikti, nusivylę, nervingi, nepatenkinti savimi ir kitais…