Taip LRT.lt sako Depresijos gydymo centro psichologė Marija Bagdonienė. Kaip teigia ji, jei sergantysis nenori būti lankomas ligoninėje, to ir nereikia daryti, taip pat visuomet reikia įvertinti savo galimybes nuoširdžiai padėti.

– Kaip reaguoti sužinojus apie sunkią kito žmogaus ligą?

–  Dažniausiai pirminė reakcija būna šokas, nesugebėjimas patikėti tuo, kas sakoma. Kartais gali būti sunku sukontroliuoti reakcijas. Tačiau tai būdinga, sužinojus sukrečiančią žinią. Kalbant apie tai, kaip tinkamai reaguoti į žinią, reikia tiesiog su pagarba priimti tai, kas sakoma. Visuomet galima klausti – ar norėtum papasakoti daugiau? Kaip sužinojai apie ligą?

Jei tai artimas žmogus, galima sau leisti klausinėti daugiau. Jei tokią žinią pasako kolega, reikia leisti žmogui pačiam pasirinkti, kiek kalbėti. Dažnai kyla natūrali reakcija pulti ir raminti žmogų, sakyti jam, kad viskas bus gerai.

Kalbant apie tai, kaip tinkamai reaguoti į žinią, reikia tiesiog su pagarba priimti tai, kas sakoma.

– Ar sakymas, kad viskas bus gerai, – tinkamas elgesys?

– Kai žinia baisi, tikrai sunku ir neaišku, ką daryti. Norisi greičiau sergantį žmogų nuraminti, tačiau ši frazė nėra tinkamas variantas. Sergantys žmonės, kurie apie tai pasisako, būna viską apgalvoję, jie žino savo galimybes. Taigi juos tokie raminimai gali labai erzinti. Gali atrodyti, kad jų nesupranta ir tuomet visai neverta apie tai kalbėti.

Vietoje frazės „viskas bus gerai“ geriau paklausinėti, kaip žmogus jaučiasi, kaip galima jam padėti. Tokiu atveju reikia būti pasiruošus, kad žmogus tikrai ims pasakotis. Reikia tarsi pasimatuoti, kiek sugebėsime išklausyti, kiek ne. Kartais, kai pats išgyveni sunkų periodą, tiesiog negali klausytis apie svetimas bėdas. Gal tuomet ir nereikia kviesti kito atvirauti. Ne pats geriausias reagavimo būdas yra nukrypimas į savo paties istorijas, akivaizdus pabėgimas nuo kito problemų link savo asmeninių.

– Koks elgesys ir palaikymas yra tinkami? Kas gali erzinti?

– Tai labai individualu. Reikia pasakyti, kad tai priklauso santykių. Visada svarbu išgirsti, ko nori žmogus. Tikrai yra tokių, kurie nenori, kad juos kas nors lankytų ligoninėje, matytų silpnumo akimirkoje, kai blogai jaučiasi ir atrodo. Tokį žmogaus norą reikia gerbti ir su juo derintis. Jei dėl sergančiojo vis tiek neramu, geriausia taip ir pasakyti – žinai, man neramu, kad tu gali jaustis vienišas ir tau bus sunku. Jei pagalbos vis tiek atsisakoma, tikrai nereikia per prievartą to daryti.

– Kodėl žmonės, sužinoję apie kito ligą, taip skirtingai reaguoja? Vieni lieka gana ramūs, kiti negali susitaikyti su faktu ir net nusigręžia, vengdami blogų emocijų?

– Tai lemia daug veiksnių – ir žmogaus charakteris, ir patirtis. Kai kuriems gali būti baisu ir jautru, jie net negali visko išklausyti. Galbūt tokie žmonės jau yra susidūrę su tokiais sunkumais, jaučia didelę mirties baimę. Jei žadama sergančiam žmogui padėti, tačiau nujaučiama, kad to padaryti nepavyks, ir nereikia nieko sakyti. Geriau nežadėti, nei žadėti ir nieko nepadaryti. 

– Ar matote daug netinkamo elgesio?

– Taip, nes visgi yra socialinės normos, kaip neva privaloma elgtis. Visiškai nenujaučiama, kad ligos kamuojamam žmogui gali reikėti visiškai kitokių dalykų. Pavyzdžiui, kad ir lankymas ligoninėje. Tai atrodo savaime suprantama – turi ligonį aplankyti ligoninėje, kitaip bus negerai. Tačiau dažnai neatsižvelgiama į žmogaus norus, nes galbūt sergantysis nenori, kad jį kas lankytų, gal jis linkęs bendrauti tik su tokio paties likimo žmonėmis. Kita norma – privaloma padėti visiškai neatsižvelgiant į savo aplinkybes. Tačiau jas visuomet reikia įvertinti.

– Kuo sergantiesiems naudingas buvimas su tokio paties likimo žmonėmis?

– Kai žmogus suserga, tarsi patenka į visiškai kitą pasaulį. Žmonėms, kurie su liga nėra susidūrę, tas pasaulis gali būti nežinomas, neaiškus. Sergant lengviau rasti bendrą kalbą su patiriančiais tokius pat dalykus. Tai palengvina dalijimąsi baimėmis, nerimu, kylančiais klausimais. Jei ligoniui taikoma chemoterapija ir prasideda šalutiniai poveikiai, pavyzdžiui, kaip nors reaguoja oda, jis kitų sergančiųjų gali paklausti, kokį kremą naudoti ir pan. Kiti, niekada to nepatyrę, to ir nežinos.

Dar viena dažnai daroma klaida – elgtis su sergančiuoju kaip su ligoniu, imti viską už jį daryti. Tai gali labai erzinti. Nemaža dalis ligonių nori turėti įprastą gyvenimą ritmą. Perdėtas rūpestis daro žmogų tarsi neįgalų. Svarbu išlaikyti pagarbų santykį ir leisti sergančiajam daryti tai, ką jis gali.

– Kaip sergančiojo artimiesiems rasti stiprybės ir nepasiduoti visiškai neigiamoms emocijoms?

– Tikrai padeda kalbėjimas ir nepasidavimas vienatvei. Blogiausia, kaip galima elgtis, tai likti vienam ir nebendrauti. Kalbėti galima su draugais, artimaisiais, net kitų sergančiųjų artimaisiais, Dievu, jei žmogus tikintis. Gali padėti kalbėjimas palaikymo grupėje, su psichologu.

Kai kurios ligos tikrai sunkios, todėl sergančiųjų artimiesiems tenka daug rūpesčių. Kai tam reikia skirti daug dėmesio, kitos sritys gali tapti apleistos. Tačiau reikia nepamiršti ir savęs, savo gyvenimo. Reikia suvokti, kad be artimojo ligos yra ir tavo gyvenimas. Tai padeda visiškai neįkristi į sunkumus. Toks artimųjų požiūris naudingas net sergančiam žmogui, nes leidžia jam negalvoti vien tik apie ligą, suprasti, kad gyvenimas vis tiek nesibaigia, dar galima į jį įsitraukti, kiek įmanoma.