– Kokie didžiausi iššūkiai jūsų darbe?

– Jų tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus. Yra ir tokių atvejų, kai vaikai nenori grįžti į savo biologinę šeimą.

– Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos?

– Pagrindinė priežastis – nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos kitą ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir, kilus įtarimų bei išsikvietus policijos pareigūnus, tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, kad tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl to vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

– Kokie specialistų veiksmai atvykus į šeimą?

– Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t.y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat, kai gaunama anoniminė informacija. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas. Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą, bendrauti tampa lengviau. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, išklausoma jo nuomonė.

– Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

– Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą. Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimų, ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

Sunku matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti.

– Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

– Sunku matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia mes galime jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad, esant krizinei situacijai, šeimoje su jais kažkas pakalbėtų. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio tampa atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nelengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau. Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti. Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalyti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti tėvams ir vaikams?

– Vaikams norėtųsi palinkėti laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko – pokalbiams su vaiku ir bendroms veikloms kurti, jo nuomonei, dienos įvykiams išklausyti. Nepamirškite apkabinti vaiko ir parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra blogų vaikų, tik jų elgesys kartais netinkamas.