Ne vienas lietuvis vis dažniau sako, jog parduotuvėje renkasi lietuviškus produktus tikėdamasis, kad jie ekologiškesni, be to, viliasi, kad šitaip remia Lietuvos gamintojus ir prisideda prie šalies ekonomikos augimo. Deja, neretai prekybininkai, pirkėjus viliojantys mielais tautiškais pavadinimais, mažulytėmis raidelėmis nurodo, kad „lietuviškas“ sūris yra pagamintas, tarkim, Latvijoje ar Estijoje, o iš kokios šalies pienas greičiausiai išvis nesužinosite.

Lietuviškas, bet pagamintas ne Lietuvoje

Lietuvos kooperatyvų sąjungos generalinis direktorius Raimondas Koreiva sako, kad užsienyje pagamintų prekių, tačiau pažymėtų lietuviškais užrašais ir etiketėmis, iš tikrųjų rinkoje labai daug ir dažniausiai šios prekės mūsų rinką pasiekia kaip privatūs prekių ženklai (t.y. ženklai, priklausantys išskirtinai tik vienam prekybos tinklui).

„Dažniausiai šias prekes tiekia didieji prekybos tinklai. Jie lietuvišką etiketę naudoja norėdami prekę išskirti iš kitų panašių produktų ir sukurti lojalių klientų ratą“, – pasakoja pašnekovas.

R. Koreivos žodžius patvirtina ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto produktų inspektorė Viktorija Septilkienė. Ji teigia, kad daugelio produktų pavadinimas lietuviškas, nes vartotojai pripratę, pvz., prie kokių nors dešrelių. Tačiau visada reikia skaityti etiketę, nes ten gali būti parašyta, kad produktas pagamintas, tarkim, Estijoje.

Ne visos lietuviškos prekės kokybiškos

Pirmoji ir bene pati svarbiausia, pasak gamintojų ir prekybininkų, priežastis, kodėl prekės gaminamos ne Lietuvoje, yra kokybė. Pasirodo, ne visos Lietuvoje esančios gamyklos gali kokybiškai pagaminti norimą gaminį. Kad užsienyje pagamintos prekės gali būti kokybiškesnės nei lietuviškos, tvirtina ir „Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis.

Pasak VMVT maisto produktų inspektorės V. Septilkienės, mėsos kokybės standartai skirtingose šalyse gali būti skirtingi. „Žinoma, jie yra paskelbti Europos mastu, bet gali būti visiškai kitokie, negu numatyti pas mus. Dabar labai dažnai kalbama apie mėsos gaminius ir Lietuvos gamintojams galiojančius standartus bei kokybės reikalavimus“, – pasakoja inspektorė.

„Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Raminta Stanaitytė-Česnulienė teigia, kad privačiomis etiketėmis pažymėtų produktų galima įsigyti tik atitinkamuose prekybos centruose, o produktas gali būti pagamintas ir Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje šalyje. „Vienas iš pagrindinių kriterijų tokiais atvejais yra kokybė – duodami savo tinklo vardą, mes siekiame ypač aukštos kokybės ir, žinoma, optimalios kainos. Yra rengiami įvairūs konkursai, yra ir vietinių gamintojų. Mes stengiamės turėti jų kuo daugiau, ypač tų, kurie tiekia duoną ar pieno produktus“, – tikina R. Stanaitytė-Česnulienė.

„Vilniaus duonos“ Rinkodaros departamento vadovas Edvinas Ambrulaitis pabrėžia, kad jų bendrovė ypatingą dėmesį skiria kokybei, ir mano, kad gaminys tikrai nėra prastesnis, jei pagamintas Estijoje. „Mūsų įmonės prioritetai – laikytis aukščiausių kokybės ir visų Europos Sąjungos reikalavimų, – tikina E. Ambrulaitis. – Mes ypač daug dėmesio skiriame tam, kad produktas būtų saugus ir mėgstamas.“

Pasak pašnekovo, Estijoje jie pagamina iki 10 proc. savo produkcijos, nes ten yra viena iš modernesnių linijų Baltijos šalyse, kur gaminama sumuštinių duona.

Lietuvių skonis – specifinis

„Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė R. Stanaitytė-Česnulienė pastebi, kad, nors kaina ir yra vienas iš svarbiausių kriterijų, vis daugiau žmonių ieško kokybės, skaito etiketes, tikrina sudėtį, kilmės šalį. Beje, kaip mano Lietuvos kooperatyvų sąjungos generalinis direktorius R. Koreiva, lietuvių skonis specifinis: ir pieno, ir mėsos produktų, ir majonezo skonis pas mus visiškai kitoks, skiriasi netgi kava.

Didelė lietuviškų prekių gerbėja yra ir „Pinigų kartos“ kalbinta Daiva Strumskienė, kuri savo šeimai stengiasi parinkti tik Lietuvoje gamintus ir pačios aukščiausios rūšies produktus – jos šaldytuve 80 proc. visų produktų yra lietuviški.

„Gal ir naiviai, bet labiau pasitikiu Lietuvos gamintojais, nes daug keliavau ir mačiau įvairių šalių virtuvių bei produktų, – prisipažįsta moteris. – Tikiuosi, kad mūsiškiai patys valgo tai, ką gamina, todėl ir savo šeimai perku lietuviškus produktus.“

Gaminti užsienyje pigiau

Antras tiek gamintojui, tiek pirkėjui labai svarbus aspektas – kaina. Kartais užsakyti produktų didelėse užsienio gamyklose pigiau, nei gaminti patiems, nes Lietuvoje statyti gamyklą dėl kelių produktų visiškai neapsimoka.

Pasak R. Koreivos, kartais reikiamų produktų Lietuvoje tiesiog niekas negamina. Tada reikia importuoti prekę su originaliu pavadinimu arba pritaikyti lietuvišką etiketę. Tokia etiketė lietuviams, žinoma, patiks labiau. Beje, lietuviai yra pragmatiški, tad kaina jiems ne mažiau svarbi nei kokybė. „Dažniausiai mėsos gaminiai importuojami iš Lenkijos. Tačiau tai lemia ne skonis ar pakuotė, o kaina“, – dar vieną pasirinkimo priežastį įvardija Lietuvos kooperatyvų sąjungos generalinis direktorius.

E. Ambrulaitis priduria, kad, norint turėti originalią prekę, visose trijose Baltijos šalyse tektų pastatyti tris skirtingus fabrikus. Todėl daug ekonomiškiau statyti fabriką vienoje šalyje ir tiekti gaminius kitur.

Vis dėlto D. Strumskienė mano, kad žema kaina neturi lemti pasirinkimo. „Atkreipiu dėmesį, kad kaina nebūtų neįkandama, bet į pigiausius produktus dažniausiai net nežiūriu“, – neslepia ji.

R. Stanaitytė-Česnulienė pastebi, kad lietuviai mieliau perka mūsų šalyje pagamintus produktus. „Jei kaina tokia pati ar apylygė, lietuvis tikrai pirks mūsišką produktą. Tik jei norisi gurmaniško patiekalo, pvz., ispaniško kumpio, tada, žinoma, žmonės renkasi iš Ispanijos atvežtą produktą“, – pasakoja „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė.

Be užsienietiškų prekių neapsieisime

Dar viena priežastis, kodėl kai kurias prekes tenka gaminti arba atsivežti iš užsienio, yra ta, kad jų Lietuvoje pagaminti tiesiog neįmanoma. Tai, pasak D. Ryliškio, gali būti kava, jūros gėrybės ir kt.

R. Stanaitytė-Česnulienė taip pat tikina, kad prekybos tinklai stengiasi patenkinti ir žmonių, lojalių lietuviškoms prekėms, ir gurmanų poreikius. Kadangi ispaniško kumpio ar aukščiausios rūšies alyvuogių Lietuvoje niekas nepagamins, prekybininkai bendradarbiauja su įvairiais gamintojais ir etiketėse visada juos nurodo.

Kaip teigia E. Ambrulaitis, dalis didžiųjų įmonių savo fabrikus turi skirtingose šalyse ir stengiasi optimizuoti gamybos kaštus, kad kokybiškų produktų būtų galima nusipirkti ne tik toje šalyje, kur jie gaminami, bet ir kitur.

Atkreipti dėmesį į sudėtį ir kilmės šalį būtina

Taigi nieko blogo, kad vienas ar kitas fabrikas yra ne Lietuvoje ir gamina lietuvišką prekę. Tačiau kyla klausimas, iš ko jis gaminamas? Ekspertai siūlo atidžiai skaityti smulkiomis raidelėmis parašytą sudėtį ir ieškoti ne tik kur prekė supakuota, bet ir kokia kilmės šalis (tai ypač svarbu perkant mėsos produktus).

VMVT produktų inspektorė V. Septilkienė primena, kad visoje Europos Sąjungoje gamybos ir higienos reikalavimai bendri, tačiau gamintojams leidžiama sava receptūra, standartai, gamybos technologijos. Vis dėlto, kadangi viskas labai greitai kinta, net ir to paties pavadinimo produktai, kad ir virtos dešros, skirtingų gamintojų gali būti visiškai kitokios.

„Pagal teisės aktus, kilmės šalis yra ta, kurioje produktas buvo pagamintas. Jeigu jis sudėtinis, tikrai nebematyti, iš kokių šalių buvo atvežtos žaliavos, – aiškina inspektorė.– Jeigu produktai atvežami iš kitos šalies, kad ir iš Lenkijos, ten gali būti nepažymėta mėsos rūšis ir produktai bus visiškai skirtingos maistinės vertės.“ Pasak pašnekovės, jei „Klaipėdos maisto“ produktas pagamintas Estijoje, būtina tai nurodyti.

D. Strumskienė etiketes skaito visada, nes jai svarbu ir sudėtis, ir galiojimo laikas. „Kol galiu, noriu, kad šeima valgytų tik kokybišką maistą. O mūsų prekybos centruose dažnai būna, kad baigiasi galiojimo laikas ar dar kas“, – sako ji ir priduria, kad antros rūšies produktų sudėties nė netikrina, tad pasirinkimą lemia kainos ir kokybės santykis. Daržoves ir vaisius moteris taip pat renkasi lietuviškus, net jei importuoti ir pigesni.

Taigi parduotuvėse svarbu atkreipti dėmesį, kad dažnai produktai turi gražų lietuvišką pavadinimą, tačiau mažomis raidelėmis, pakuotės kamputyje nurodyta „pagaminta ne Lietuvoje“ arba užrašyta konkreti šalis, iš kurios produktas įvežamas. Ypač klaidina vadinamieji privatūs prekių ženklai, nes galima tiesiog nurodyti, kad gamintojas yra „Maxima“, „Rimi“, „Norfa“ ar „Iki“, ir nerašyti šalies.

Apgaudinėjimas tai ar bandymas pirkėjui pateikti pigesnį produktą, paliksime spręsti jums patiems. Mes tik galime padaryti išvadą, kad lietuvaičiams vis dėlto mielesnis Lietuvoje pagamintas produktas, ypač tas, kuris turi gražų ir širdžiai mielą pavadinimą.