Perdėti reikalavimai gali atsiliepti kiaulienos kainai

Kiaulininkystė Lietuvoje yra vienas svarbiausių gyvulininkystės sektorių, o lietuviai per metus kiaulienos suvartoja daugiausia, dvigubai daugiau nei visos kitos mėsos kartu sudėjus. Deja, aprūpinimas lietuviška kiauliena, o ir pačių riestauodegių šalyje nuolat mažėja. Smulkieji ūkiai apskritai baigia išnykti, o stambiųjų gyvavimą labai neigiamai veikia beatodairiškai priimami aplinkosaugos reikalavimai ir neadekvati finansinė parama.

Paradoksai

Šiandien turbūt bet kurio mėsos vartotojo paklausus, kokią mėsą geriau rinktųsi – lietuvišką ar importuotą, dažniausias atsakymas neabejotinai būtų – lietuvišką. Tai lemia ne tik įsitikinimas mūsų šalyje auginamos mėsos kokybe, svarbiausia – šviežumas. „Lietuviai tikrai labai mėgsta lietuvišką mėsą, tačiau nenori toleruoti kiaulininkystės kompleksų“, – sako Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.

Kad būtų išspręsti konfliktai tarp ūkininkų, gamybos įmonių ir vietos gyventojų, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas buvo patobulintas taip, kad net kilo paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui, buvo pradėti tikrinti dešimties metų senumo veiklos vykdymo leidimai, kuriais tuomet buvo nustatytos ir sanitarinės apsaugos zonos (SAZ). Kam nuo to geriau, jeigu kas nors kokiuose senuose dokumentuose rado menkų pažeidimų?

Dabar iki 2026 m. visi gyvulininkystės ūkiai privalės įregistruoti SAZ, tačiau keblumų daug. Nors jau anksčiau galiojo SAZ reikalavimai tam tikru atstumu neleisti gyvenamųjų namų statybos, atsitiko kitaip – savivaldybės nelabai paisė reikalavimų ir išduodavo žmonėms leidimus naujoms statyboms apsaugos zonose. Kalti liko gyvulininkystės ir paukštininkystės ūkiai, nes yra įsikūrę per arti gyventojų.

Nuo 2026 m. pasikeis ir leistinos kvapų koncentracijos normos, jos mažės, dėl to gali tekti netgi sumažinti gamybą arba atsisakyti verslo.

Žaliasis kursas nepalankus

Nors šiandien daug kalbama apie smulkiųjų ūkių puoselėjimą, vis dėlto, A. Baravyko nuomone, kiaulininkystės ateitis – tik stambieji kompleksai. „Smulkiuosius ūkius valdo daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, jie pamažu atsisako šio verslo, juolab kad reikalavimai kiaulininkystės ūkiams – labai dideli, tam reikalingos papildomos investicijos, tad įgyvendinti juos lengviau stambiesiems, – pasakoja A. Baravykas. – Panaši situacija – visoje Europoje. Olandai dėl klimato kaitos mažina kiaulių fermų, moka kompensacijas, kad atsisakytų ūkių, Vokietijoje – panašiai, be to, smulkesnius ūkius taip pat valdo vyresnioji karta, kuri irgi pamažu atsisako šio verslo. Lenkai kenčia nuo alinančio afrikinio kiaulių maro, kuris tiesiog šluoja ūkius.“

Pasak asociacijos vadovo, beveik visoms Europos valstybėms nėra galimybių plėtoti kiaulininkystę, nes į visas ateina ES žaliasis kursas, kurio nuostatos nepalankios ūkininkams, taigi ir kiaulių augintojams. Keliami dideli gyvūnų gerovės reikalavimai. Gyvulių augintojai, aišku, ne prieš juos, tačiau yra ir finansinė reikalavimų pusė. Tarkim, garde kiaulių negali būti daugiau nei aštuonios, o būdavo dešimt. Vadinasi, tam pačiam skaičiui kiaulių dabar reikės daugiau gardų arba teks mažinti kiaulių. Plėstis dėl visų sanitarinių zonų nelabai yra galimybių.

Lietuviai tikrai labai mėgsta lietuvišką mėsą, tačiau nenori toleruoti kiaulininkystės kompleksų.

Užkaltos durys plėtrai

Tik apie 10 proc. kiaulininkystės ūkių Lietuvoje yra smulkieji. Jie nyksta. Didžiausią smūgį jiems sudavė afrikinis kiaulių maras (AKM). Dauguma gavo paramą, kad kiaules išmainytų į kitus ūkinius gyvūnus, paukščius. Ši liga iki dabar nesitraukia, tad kiaulių ūkiai dėl visų griežtų sanitarinių reikalavimų kovojant su šia virusine liga nesikuria iš naujo. Rinka irgi parodė, kad turint kelias ar net keliasdešimt kiaulių verslas nebus pelningas. A. Baravykas prognozuoja, kad visi smulkieji išnyks. Stambiųjų situacija taip pat nelabai optimistinė, ypač dėl aplinkosaugos reikalavimų, kurie kartais prasilenkia ir su sveiku protu, ir su realia situacija.

Buvo laikas, kai investuotojai norėjo atgaivinti senas, apgriuvusias fermas, įkurti kiaulininkystės kompleksus, tačiau, susidūrę su vietos gyventojais, politikais ir įstatymais, idėjos atsisakė.

Valstybės parama kiaulininkystės ūkiams modernizuoti – labai maža. Per 20 metų, sako asociacijos vadovas, neatsirado nė vieno naujo stambaus ūkio, o ūkių modernizavimui iš įvairių struktūrinių fondų skirtų 1 mlrd. eurų kiaulininkystės ūkiams teko tik apie 16 mln. Tad visus tuos 20 metų, sako A. Baravykas, žemės ūkio politika buvo nukreipta prieš kiaulininkystės ūkių plėtrą, jai visos durys buvo užkaltos.

Kiauliena brangs

Lietuvoje auginama apie 450 tūkst. kiaulių. Jų nuolat mažėja. Dalis užauginamų gyvulių eksportuojama, tačiau liūto dalis lieka Lietuvoje. Vis dėlto kiaulienos poreikio tai nepatenkina, tad trūkstamą kiekį Lietuva importuoja. A. Baravykas prognozuoja, kad visa – ir lietuviška, ir importuota – kiauliena brangs, nes visoje Europoje mažėja auginimo apimtis.

Skerdienos į kitas šalis eksportuojama nedaug, apie 6 tūkst. tonų per metus, kur kas daugiau išvežama pačių gyvulių.

Lietuvos skerdyklų supirkimo kaina kiaulių augintojus tenkina, ji nebloga. Lietuviška kiauliena superkama noriai, ją vertina tiek supirkėjai, tiek pirkėjai.


Komentaras

Povilas Vinžanovas, „BIOVELA Group“ rinkodaros ir komunikacijos direktorius

Lietuvą iš tiesų pasiekia nemažas importuojamos kiaulienos kiekis. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, įvežtinė kiauliena sudaro apie 60 proc. visos rinkos. Vis dėlto mes siekiame išlaikyti stiprią vietinės, Lietuvoje užaugintos šviežios kiaulienos, poziciją.

Perkamiausia šviežia kiauliena Lietuvoje yra sprandinė, smulkinta mėsa. Kalbant apie gaminius, didžiausią paklausą turi virtos dešrelės ir dešros, kurios sudaro beveik pusę visų parduodamų mėsos gaminių. Šašlykai taip pat yra vienas populiariausių mūsų gaminių, ypač šiltuoju sezonu.

Glaudžiai bendradarbiaujame su šalies ūkininkais ir didžiąją dalį šviežios mėsos superkame ir perdirbame būtent iš jų užaugintų, lietuviškų kiaulių. Be abejonės, nuolat susiduriame su iššūkiais. Kaip žinoma, lietuviai labiausiai mėgsta kiaulieną ir per metus kiekvienam gyventojui jos tenka net 54 kg. Tačiau mūsų šalies ūkininkai neužaugina reikiamo, paklausą tenkinančio skaičiaus kiaulių, todėl dalį kiaulienos turime atsivežti ir iš kitų šalių. Tokią kiaulieną daugiausia naudojame produktų gamyboje.

Esame sukaupę milžinišką patirtį, tad, nepaisant skirtingų iššūkių, mums pavyksta išlaikyti aukščiausią kokybę, konkurencingas kainas ir vartotojams pateikti geriausiai jų lūkesčius atitinkančių produktų. Be to, galime užtikrinti platų asortimentą tiek vietos, tiek užsienio rinkoms.

Savo produkciją reguliariai eksportuojame maždaug į 30 valstybių. Pagrindinės mūsų eksporto rinkos apima ne tik Europos šalis, bet ir JAV, taip pat kai kurias Afrikos ir Azijos valstybes. Didžiuojamės, kad galime skleisti lietuvišką kokybę tarptautiniu mastu ir kartu prisidėti prie mūsų šalies ekonomikos augimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių