Krizę išgyvena ne visi

Seimo Kaimo reikalų komitetas pavasario sesijoje žada atnaujinti vadinamojo Pieno įstatymo svarstymą – praėjusį birželį šiame procese buvo padaryta pertrauka. Komitetas sako, kad minimą pieno supirkimo kainų reguliavimą ir kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą siekė aptarti su žemdirbiais ir sulaukti ekspertinio vertinimo.

Dabar ūkininkai teigia, kad ekspertinis vertinimas jų netenkina, nes esą neatsižvelgta į įvairius oligopolinius rinkos klausimus. Šiuo metu penkios didžiausios pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. viso superkamo pieno.

Lobistas Šarūnas Frolenko teikia paslaugas pieno perdirbimo įmonėms ir jau seniai stebi situaciją pieno rinkoje. Jis pabrėžia, kad jo nuomonė nederinta su klientais ir atspindi tik asmeninį požiūrį, tačiau įsitikinęs: Lietuvos pieno ūkiai su sunkumais susiduria dėl nesprendžiamų struktūrinių problemų – bandymai prikelti Pieno įstatymą žemdirbių bėdų neišspręs, o ketinimai reguliuoti rinką tik pablogins situaciją.

„Pieno supirkėjai žaliavinį pieną laisvai gali pirkti aplinkinėse rinkose, tad bet kokie rinkos ribojimai Lietuvoje mūsų ūkininkams padarys meškos paslaugą – dar labiau paskatins žaliavinio pieno importą. Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į perspektyvių pieno ūkių plėtrą didinant pieno gamybą“, – sako jis.

„Teiginys, kad visi Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu patiria krizę, neteisingas. Pastaruosius dvejus metus pieno supirkimo kainos išliko aukštos – net ir dabar jos gerokai viršija ankstesnių laikotarpių metinius vidurkius. Dėl to užpernai ir pernai žemdirbių pajamos už parduotą pieną buvo didžiausios istorijoje“, – teigia Š. Frolenko.

Lietuvoje pieną superka per 60 įmonių, kurios užtikrina pakankamą konkuravimą rinkoje dėl tiekėjų siūlomos žaliavos, derybų dėl kainų, aiškina jis. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, 2023 m. vidutinė metinė pieno supirkimo kaina sudarė 37,9 ct/kg. Nevertinant rekordinių 2022 m., pernykštė kaina buvo beveik trečdaliu didesnė nei 2017–2021 m. periodu. Šio laikotarpio pieno kainos vidurkis buvo 29,9 ct/kg.

„Pieno ūkiai už parduotą pieną 2023 m. gavo 509 mln. eurų pajamų, be subsidijų ir paramos. Didesnis žemdirbių istorinis uždarbis buvo tik rekordiniais 2022 m., kai už parduotą žaliavinį pieną ūkininkai gavo 685 mln. eurų. Tiesa, 2020 ir 2021 m. uždirbta mažiau – atitinkamai 386 ir 448 mln. eurų“, – sumas vardija Š. Frolenko.

„Vis dėlto žemdirbių kalbos, esą pieno rinką ištikusi krizė, nelaužtos iš piršto. Didelis skaičius mažų pieno ūkių Lietuvoje patiria didelių finansinių sunkumų. Maži, iki penkiolikos karvių laikantys ūkiai sudaro dominuojančią dalį tarp visų šalies ūkių. Tačiau jie pagamina vos dešimtadalį viso superkamo žaliavinio pieno. Šie ūkiai rinkos sąlygomis dirba nuostolingai, be ES ir valstybės dotacijų išgyventi negali“, – sako jis.

Stambieji pieno ūkiai Lietuvoje, gaminantys beveik 70 proc. superkamo pieno šalyje, gauna europinio vidurkio kainą. Jiems perdirbėjai šių metų sausį už natūralų pieną vidutiniškai mokėjo 47,2 ct/kg, o ES šalyse vidurkis buvo 46,7 ct: „Dar 20 proc. rinkos valdo tarpininkai, kurie pieną superka iš smulkiųjų ūkių ir jį perparduoda perdirbėjams, gaudami kainą, artimą ES vidurkiui. Kitaip tariant, apie 90 proc. žaliavinio pieno Lietuvoje superkama aukšta kaina, kuri siekia ES vidurkį.“

„Smulkieji pieno tiekėjai reikalauja, kad jiems už pieną būtų mokama ta pati kaina, kaip ir stambiesiems pieno tiekėjams. Tačiau, palyginti su stambiaisiais, smulkiųjų ūkių sąnaudas didina pieno surinkimo kaštai, prastesni kokybės rodikliai. Tai ir lemia jų nuostolingą veiklą ir priklausomybę nuo paramos“, – aiškina Š. Frolenko.

Ateitis: Š. Frolenko įsitikinęs, kad reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius nuo karvės, didinti pieno gamybą. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Kooperacija nesuveikė?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, atstovaujanti ir vidutiniams, ir smulkiesiems šalies pieno ūkiams, nesutinka su kaltinimais dėl pieno kokybės – ji sako, kad jei jis tikrai būtų toks nekokybiškas, pieno supirkėjai ir perdirbėjai jo paprasčiausiai nepirktų.

R. Vilimienė taip pat sako, kad teiginiai apie didelius pieno surinkimo kaštus ne visai atitinka realybę. „Mes ir sakome – jei „Rokiškio pienas“ superka pieną Rokiškio rajone, kaštai neturėtų būti labai dideli ir ten smulkiesiems ūkiams tokiu atveju turėtų būti mokamos didesnės pieno kainos, jei tikrai kalbame apie kaštus. Tačiau nei „Marijampolės pieno konservai“, nei kiti, kurie perka iš pašonės rajonuose, nemoka daugiau“, – pasakoja ji.

R. Vilimienė teigia, kad pieno įstatymas yra reikalingas, nes pats jo tikslas tarsi nusako, kad tai yra smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų gynybos įrankis. Pasak jos, daugybė ekspertinių išvadų parodė, kad būtent smulkieji pieno ūkiai yra pažeidžiami.

Asociacijos pirmininkė taip pat pabrėžia, kad Žemės ūkio ministerijos nuolatiniai raginimai smulkiesiems pienininkams kooperuotis ir modernizuotis, kad esą tik tokiu atveju bus galima kovoti dėl konkurencingos kainos už parduodamą pieną, irgi neatitinka tikrovės.

„Deja, aš tiksliai žinau, kad tai neišspręs problemos, nes mūsų pačių ūkis yra modernizuotas, esame kooperatyvo nariai, mano kooperatyvas netgi yra susikooperavęs su dar trimis kooperatyvais, kad pristatytų dar didesnį pieno kiekį. Nuvežę pieną prie perdirbėjo vartų gauname mažesnę kainą nei stambi bendrovė, pas kurią atvažiuoja perdirbėjas“, – sako R. Vilimienė.

„Nuo kovo 1-osios kooperatyvas gauna 34 ct/1 l pieno, kurį nuveža prie perdirbėjo vartų, nors bendrovei mokama apie 40 ct/1 l. Tai rodo, kad kooperavimasis neveikia. Naujame įstatyme irgi nurodoma, kad mes, susijungę į grupes, padidinsime pieno kiekį ir dėl to galėsime išsikovoti geresnę kainą, bet mūsų pavyzdys rodo, kad net ir kooperatyvas, padidinęs pieno kiekį, negali tos kainos išsikovoti“, – aiškina asociacijos pirmininkė.

Pagal pristatymo būdą

Be to, bėda, kad jau nebėra su kuo Lietuvos kaimuose kooperuotis, nes esą liko vos po kelis ūkininkus, kurie savo pieną parduoda skirtingiems supirkėjams. Pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar: „Toks įstatymo projektas buvo prie buvusio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, mums tai buvo pats priimtiniausias variantas.“

2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis.

„Jeigu parduodi pieną į šaldytuvą – nesvarbu kiek, ar 100 l, ar 1 000 l,  kaina yra vienoda. Antras pristatymo būdas – nuvežti prie superkančios bendrovės vartų. Jei uždaroji akcinė bendrovė ar kooperatyvas nuveža pieną prie vartų, nepriklausomai nuo kiekio, kaina yra vienoda. Trečias būdas – iš pieno supirkimo punktų. Į juos pristatantiems ūkininkams dar būtų išrašoma sąskaita už pieno išlaikymo kaštus […] Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad didžioji dalis pienininkų nusipirktų šaldytuvus, kad priklausytų kitai kategorijai ir nereikėtų papildomai mokėti už pieno punktų išlaikymą“, – dėsto R. Vilimienė.

Jos teigimu, toks variantas pienininkams buvo pats priimtiniausias, tačiau kol įstatymas pasiekė Seimo Kaimo reikalų komitetą, atėjo nauji rinkimai, naujas ministras, nauja tvarka, ir vėl visi komitete į situaciją pradėjo gilintis iš naujo.

„Galiausiai atsirado visai kitoks pieno įstatymo portretas. Dabartinis projektas visiškai niekuo nepalengvins gyvenimo smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Dabartinis įstatymas užsimena ir apie prekybą aukciono būdu, bet kai mes paklausiame, kaip tai atrodys, niekas nežino, bet toks būdas yra įrašytas į įstatymą. Yra daug tokių dalykų, apie kuriuos niekas nežino, bet jie įrašyti į įstatymą“, – tikina R. Vilimienė.

„Dar, tiesa, įstatyme numatoma, kad jei pienas atvežamas prie perdirbėjo vartų, jo kaina turi būti didesnė nei vidutinė. Kas tą didesnę, nei vidutinė, pieno kainą nustatys – irgi neparašyta…“ – sako ji.

„Mūsų tikslas – kad įstatymą sugrąžintų į diskusijas, nes kam reikia bet kokio įstatymo? Puikiai suprantu, kad jeigu jis dabar sugrįš į Seimą, vėl pakibs keleriems metams, nes vėl rinkimai laukia. Tačiau gal geriau pralaimėkime dvejus metus, bet vėliau turėkime tokį įstatymą, kuris iš tikrųjų veiks, o ne dabar priimkime bet kokį“, – svarsto ji.

Pasak R. Vilimienės, įstatyme turėtų atsirasti ir konkretus draudimas nustatyti pieno kainą pagal jo pristatymo kiekį. „Kas nedraudžiama – tas yra galima, vadinasi, taip ir liks, – nuspėja ūkininkė. – Šią minutę tie, kurie primelžia nuo 1 l iki 100 l pieno, gauna 18–20 ct/l, o virš 1 000 l primelžiantys gauna 34–35 ct/l. Tai patogu stambioms bendrovėms – mums pakankamai nesumoka, bet kažkam sumoka daugiau. Perdirbėjai nelinkę keisti pieno pirkimo krepšelio dydžio, nes, kaip jie nuolatos kartoja, tas dydis yra toks, koks yra, jis keistis negali. Jie ir sako, kad, jei padidins mokamas kainas mažiesiems ūkiams, kažkam turės sumažinti.“

„Tokiu būdu mūsų asociacija lieka viena, nes net ir kooperatyvams iš dalies tai paranku, kadangi jie nuperka pigiau ir parduoda brangiau, o uabai vien tik iš to ir gyvena“, – atvirauja R. Vilimienė.

Išeitis: pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar. / J. Elinsko / ELTA nuotr.

Dėmesys – našumui

Vis dėlto Š. Frolenko mano, kad Lietuvos pieno gamybos sektorių į augimo kelią vestų tikrai ne Pieno įstatymas. Pasak jo, reikalingi racionalūs ir subalansuoti valdžios sprendimai skirti investicijas ne po metų išnyksiantiems ūkiams, o perspektyviems ir efektyviai dirbantiems šeimos ūkiams, skatinti tikrąją kooperaciją tarp mažų ir vidutinių ūkių, palaikyti ūkių stambėjimą.

„Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius iš karvės, didinti pieno gamybą. Lietuvai reikėtų kelti ambicingus tikslus – iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinis ūkis laikytų bent 35 karves, o per artimiausius dešimt metų pasiekti ES vidurkį – 60 karvių ūkyje. Per šį laikotarpį taip pat reikėtų kelti tikslą padidinti prekinio pieno gamybą nuo 1,4 mln. iki 1,8 mln. t“, – teigia Š. Frolenko.

Būtent dėl veiklos efektyvumo ir ūkių konkurencijos ES, JAV, Naujoji Zelandija ir kitos pagrindinės pieno pramonės valstybės nuėjo ūkių stambėjimo keliu, kuriose vidutiniai pieno ūkiai laiko po kelis šimtus karvių. Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių ES.

„Pagal vidutinį jų dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje. 2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis, nors kitose valstybėse pieno krizės ištinka tik esant globaliam ekonomikos nuosmukiui“, – sako Š. Frolenko.

Atsiriekia estai ir latviai

Premjerė Ingrida Šimonytė neseniai teigė, kad nėra būdų sugrąžinti pieno supirkimo kainų į rekordinių 2022-ųjų lygį. Tais metais siūlomas Pieno įstatymas negaliojo ir tai, pasak Š. Frolenko, yra akivaizdus įrodymas, kad kainas laisvoje rinkoje formuoja vartojimo tendencijos, pasiūla ir paklausa, gamintojų konkurencija.

„Pieno sektoriaus atstovai sutartinai sutinka pasigendantys aktyvaus Žemės ūkio ministerijos vaidmens ir įsitraukimo sprendžiant realias ūkio problemas. Kita vertus, pelnytai giriama šios kadencijos Vyriausybė, kuri skyrė didelių investicijų į pieno ūkių efektyvumą, pieno gamybos didinimą, plečiant karvides. Nors rezultatą pamatysime tik po kelerių metų, tačiau jau dabar galima matyti teigiamų poslinkių – pernai pieno gamyba ūkiuose stabilizavosi ir rodė nedidelį augimą“, – teigia pieno perdirbėjų atstovas.

Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams.

Vis dėlto Lietuvoje pieno ūkių stambėjimo procesas iki šiol vyko lėtai – tai neleidžia visiškai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo, kuris yra didžiulis ir perspektyvus.

„Lietuvos įmonės superka ir perdirba į produktus beveik visą šalyje primelžtą žaliavinį pieną – vos keli procentai jo išvežama į užsienį. Tačiau įmonių perdirbimo poreikiai ir pajėgumai yra kur kas didesni, nei ūkiai šiuo metu pajėgia patiekti pieno. Dėl lietuviško pieno trūkumo pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno tiekėjų, kurie iš viso į Lietuvą eksportuoja apie 30 proc. mūsų šalyje perdirbamo kiekio. 2022 m. už importinį žaliavinį pieną Lietuvos įmonės sumokėjo 258 mln. eurų. Šiuos pinigus galėjo uždirbti Lietuvos pieno ūkiai“, – sako Š. Frolenko.

Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal superkamo pieno kiekį išlieka rinkos lyderė – jai tenka 46 proc., Latvijai ir Estijai – po 27 proc. rinkos. Tačiau mūsų šalies dalis Baltijos pieno gamybos rinkoje tirpsta – 2012-aisiais Lietuva primelždavo 50 proc. viso regione superkamo pieno kiekio. Mūsų dalį atsiriekia didelę pažangą rodantys estai ir latviai.

Kaimuose – liūdesys

R. Vilimienė pasakoja, kad smulkiuosiuose šalies pieno ūkiuose nuotaikos šiandien liūdnos, jaučiamas gilus nusivylimas. Ji pati ūkininkauja Kupiškyje, mini, kad nė vieno naujo ūkio aplink visą rajoną nėra, dauguma senųjų užsidarė: „Kiekviename kieme buvo gyvulių… Dabar užsidaro ūkiai, turintys ir 30–50 karvių…“

„Labai sudėtinga vasara buvo, palijo, pašarų neprisigamino, vieni išpardavė prieauglį, kiti pasiliko tik melžiamų karvių prieauglį, treti viską išpardavė… Šiuo metu visi tik meldžiasi, kad greičiau žolė pasirodytų, nes pašarų kainos – labai aukštos, nors jų rinkoje ir apskritai nėra labai daug. Garsiai neaimanuoja tie, kurie turi įsipareigojimų, sako, kad nieko negali padaryti. Yra kas ima paskolas, kad padengtų nuostolius. Beje, pienininkai šiemet išmokas gavo dar mažesnes nei pernai…“ – dalijasi ji.

„Kai prieš metus buvo streikas, kai pieną dalijome nemokamai, nieko nepasiekėme. Pieno įstatymas kaip neišėjo, taip neišėjo, be to, kad 8 mln. eurų kaip kam išdalijo, o kitus 10 mln. eurų patys važiavome į Briuselį ir išsimušėme, – sako R. Vilimienė. – Mums nereikia paramos, pašalpos, mums reikia teisingų pieno supirkimo kainų, su rinkos reguliavimo įstatymu valstybė galėtų tai padaryti.“

Ji pabrėžia, kad reikalingas sąžiningas galutinės produkto kainos pasiskirstymas, pavyzdžiui, 40 proc. tenka pieno gamintojui, 30 proc. – perdirbėjui, 30 proc. – prekybininkui: „Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams, – ūkininkas paskutinėje eilėje.“

„Tačiau man teko girdėti, kad galimai lietuviškasis Pieno įstatymas Seimo Kaimo reikalų komitete bus atmestas, – prasitaria ūkininkė. – Gal ir gerai, geriau palaukti geresnio įstatymo. Tačiau stambieji siekia, kad jis būtų visiškai atmestas, nes jie mėgsta sakyti, kad viskam vadovauja rinka…“