Į festivalį pasikviesti kino žvaigždžių sudėtinga ir dėl jų užimtumo, tačiau labai malonu, kad žinomi kino žmonės nori ir vėl pas mus sugrįžti, LRT.lt sako Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ siela Vida Ramaškienė. „Kai prieš keletą metų pradėjau vesti derybas su vienos pasaulinės kino žvaigždės agentais, buvo pasakyta, kad vien honoraras atsieis 80 tūkst. eurų. Tačiau man pavyko taip susiderėti, kad tas žmogus sutiko atvykti ir net atsisakė honoraro. O išvažiuodamas pasakė, kad norėtų dar kartą atvažiuoti“, – prisimena festivalio direktorė.

Šiemet „Kino pavasaris“ į kino teatrus visos Lietuvos kino mėgėjus sukvies jau dvidešimt pirmą kartą. Festivalio metu per dvi savaites bus parodyta 130 pilnametražių ir 80 trumpametražių filmų – maždaug 50 filmų mažiau nei pernai, nes, pasak V. Ramaškienės, buvo nuspręsta orientuotis į filmų kokybę ir suteikti žiūrovams daugiau laiko renkantis filmus iš festivalio programos.

– Kaip dirba festivalio pasiuntiniai? Kaip filmai atrenkami „Kino pavasariui“?

– Mūsų pasiuntiniai užsienyje važinėja po kino festivalius, kad atrastų pačius naujausius filmus, taip pat dalyvauja kino industrijos renginiuose, kur pristatomi dar nepabaigti filmai, iš kurių atsirenkame labiausiai mus sudominusius. Be to, didžiulis darbas – bendrauti su visomis pasaulinėmis kino kompanijomis, kurios turi teisę filmus platinti Lietuvoje. Iš jų perkame filmus, kuriuos platiname arba rodome festivaliuose.

– Ko gero, vos pasibaigus vienam „Kino pavasario“ festivaliui, kitą dieną pradedate ruoštis kitam?

– Iš tikrųjų – taip. Pernai mūsų festivalis baigėsi balandį ir kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta po kelių dienų išvažiavo į festivalius užsienyje. Šiuo metu Edvinas gilinasi, kas bus įdomaus Kanų festivalyje ir kuris iš ten parodytų filmų galėtų mus sudominti.

– O kaip sekasi bendrauti su valdiškais namais Lietuvoje?

– Tai – liūdniausia tema. Kartais į valdiškus namus einu su festivalio vykdomuoju direktoriumi – sūnumi Algirdu, bet dažniausiai viena. Nors mūsų komandoje, kurią sudaro 18 departamentų, dirba jauni, energingi, išsilavinę, baigę Lietuvos ir užsienio aukštąsias mokyklas žmonės, tačiau jie visiškai nepasirengę bendrauti su biurokratais.

– Jie mano, kad visos durys turi atsidaryti lengvai, kad visi apie festivalį bei su juo susijusius dalykus turėtų suprasti iš pusės žodžio ir, žinoma, ne trukdyti, o tik padėti?

– Kasmet į mūsų festivalį iš užsienio atvyksta apie 200 kino kūrėjų, kelios dešimtys įtakingų pasaulio žurnalistų. Be to, galėčiau pasigirti, kad pridėtinės vertės mokesčio valstybei sumokame tiek, kokia pinigų suma ji mus paremia. Todėl jauniems žmonėms, dirbantiems kartu su mumis, atrodo, kad biurokratai turėtų įvertinti festivalio reikšmę Lietuvos kultūriniam bei visuomeniniam gyvenimui ir mums padėti. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje taip ir bus.

– Kiek jums reikia susirasti rėmėjų?

– Su jais dirba jau patyrusi festivalio darbuotojų grupė. Vien rėmėjų pinigai sudarys 40 proc. šių metų festivalio biudžeto. Mūsų specialistai, dirbantys labai atsakingą ir sudėtingą darbą su rėmėjais, jau yra įgiję tiek patirties, kad kviečiami skaityti paskaitų užsienyje ir bendradarbiauja su Berlyno bei Toronto kino festivaliais.

Šiemet esame paskelbę, jog mūsų komandos nariai, dirbantys su rėmėjais, yra pasiryžę skaityti paskaitas ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje, kad kultūros sričiai padėtų pritraukti kuo daugiau lėšų.