Irenos Mikuličiūtės galerijoje Kaune rikiuojasi Romano Averincevo „Portretai“, kuriuose įamžinti autoriaus psichikos ligoninėse sutikti likimo broliai.

Kitoje galerijos salės pusėje – Manto Maziliausko tapybos darbai bei objektai. Dviejų bičiulių paroda vadinasi beveik numerologiškai: „77“.

„Skaičius 77 ateina iš katalikybės, jis simbolizuoja pradžią ir pabaigą, apie kurią kalba Jėzus Kristus. Be to, tai yra ir sėkmės skaičius“, – sakė R.Averincevas. Spalvingos biografijos jaunas dailininkas gali papasakoti apie Rusijoje, Vladivostoke, su savo pasu atliktą šokiruojančią meninę akciją, po kurios paso tiesiog nebeliko; nelabai sėkmingas pastangas užsidirbti Vokietijoje, kuomet teko net valkatauti ar kūno meną, atliktą krauju ant asocialių asmenų kūnų plenere Kudirkos Naumiestyje.

Iš dalies dėl tokių akibrokštų R.Averincevui ne kartą teko „atostogauti“ psichoneurologinėse ligoninėse. Jose gimė ir galerijoje eksponuojamas portretų ciklas. Dailininkas portretavo likimo brolius. „Per daugelį darbštaus „atostogavimo“ mėnesių tokių ir kitokių ligonių turiu pripiešęs kalnus. Nuo Berlyno iki Omsko ligoninių mano sukauptos skaudžios ir mielos patirtys atsispindi pateiktuose ligonių veiduose. Taip tarsi per kitus žmones kuriamas manasis autoportretas“, – užsimena darbų autorius.

Eksponuojamus portretus kaip įdomius, išbaigtus įvertino parodą aplankę vyresniosios kartos Kauno dailininkai. Jaunesni R.Averincevo kolegos dar drąsesni. „Jei Romanas gyventų tokios meno rinkos šalyje kaip Vokietija, su geru vadybininku greitai taptų vienu populiariausių šiuolaikinių autorių“, – tikina dailininko bičiuliai. Tuo tarpu kol kas perspektyvaus dailininko parodas dažniausiai rengia jaunus menininkus remianti I.Mikuličiūtė. Autorius yra parengęs 6 personalines tapybos parodas, kartu su Tadu Čapanausku išleidęs poezijos rinkinį.

„Menininko tapybos stilius ir subtilus spalvos pojūtis paveikslams suteikia nepakartojamo nuoširdumo,atskleidžia skausmingą santykį su pasauliu“, – tokius R.Averincevo kūrybos bruožus pastebi menotyrininkė Alma Janulionytė.

Pasižvalgius parodos salėje, matyti, kad architekto ir menotyrininko diplomus turinčiam M.Maziliauskui svarbi konstrukcija, forma: tai būdinga tiek objektams, tiek kai kuriems tapybos darbams. „Laiko sustabdymas yra vienas esminių Manto tapybos, pastelių, piešinių bruožų. Tai daroma neatsitiktinai, suteikiant emocinį, net filosofinį krūvį. Autorių žavi pilka kasdienybė. Ji jam atrodo verčiausia dėmesio, kadangi yra tikra“, – sako menotyrininkas Vidas Poškus ir tikina M.Maziliausko darbus esant ikoniškus.

Suteikdamas savo darbams pavadinimus, M.Maziliauskas dažnai juokauja. Štai „Natiurmorte be žvakės ir kaukolės“ matyti tik pilki šių daiktų kontūrai, žvakės ir kaukolės nematyti – atrodo, tarsi jos iš šio paveikslo buvo išplėštos. Tuo tarpu „Natiurmortas be daiktų“ yra sodriais juodais potėpiais nutepta drobė. Objektas „Panaudoti (be pavadinimo)“, susidedantis iš kelių tuščių kiaušinių dėklų gazuotų gėrimų skardinių atidarymo laikiklių – dar konceptualesnis: autoriaus sumanymu, šis objektas gali atlikti ir vitražo funkciją. Pakabintas lange, šią funkciją jis ir atlieka parodoje.

Kas? R.Averincevo ir M.Maziliausko tapybos paroda „77“.

Kur? I.Mikuličiūtės dailės galerijoje (I.Kanto g. 5).

Kada? Paroda veikia iki gruodžio 21 d. Lankymas iš anksto susitarus telefonu 8 686 24 016.