Kaip apleistą ir skurdų miesto rajoną paversti traukos centru ir vienu graibstomiausių nekilnojamojo turto ieškotojų sąraše? Rasti jo išskirtinumą ir jį puoselėti arba suteikti sąlygas jame apsigyventi menininkams. Šiais keliais sėkmingai, tiesa, neplanuotai, nužengė šiandien visame pasaulyje žinomi Berlyno Kreuzbergo, Kopenhagos Kristianijos ar Paryžiaus Monmartro rajonai. Lietuvoje tokiu, unikalumu nenusileidžiančiu, rajonu tapo Vilniaus Užupis.

Užduotis – išlaikyti architektūros savitumą

Kovo mėnesį nekilnojamojo turto skelbimų portalo Aruodas.lt paskelbtais duomenimis, gyvenamojo būsto kainomis sostinėje Užupis šiandien nusileidžia tik Žvėrynui ir Senamiesčiui. Galimybės gyventi beveik miesto centre, tačiau arčiau gamtos, ramesnėje ir jaukesnėje vietoje, ieško vis daugiau vilniečių. Tad šalia senųjų unikalios architektūros namų kyla nauji. Tiesa, ne visi iš jų kuriami taip, kad tęstų ir puoselėtų savitą Užupio architektūrinį veidą.

„Užupis – unikali Vilniaus vieta, turinti išskirtinį veidą, prie kurio būtina prisiderinti statant naujus namus, – sako statybų bendrovės „YIT Kausta“ gyvenamųjų namų kvartalo „Užupio etiudas“ Polocko gatvėje architektas Vytautas Janušaitis. – Rajone vyrauja savitas architektūros stilius. Net ir neprofesionalas gali pastebėti, kad kai kurios statybinės medžiagos, pastatų detalės, stogai, skiriasi nuo likusio Senamiesčio. Tai palikimas, kurį svarbu išsaugoti“.

Architekto teigimu, labai svarbu, kad naujai statomi namai organiškai įsilietų į rajono architektūrinę, istorinę ir kultūrinę terpę, derėtų prie jo geografinio reljefo. „Būtent toks yra naujojo gyvenamųjų pastatų kvartalo sumanymas – suprojektuoti namus, kuriuose žmonės galėtų gerai jaustis, turėtų visus šiuolaikinius patogumus, bet neiškristi iš architektūrinio konteksto, leisti pastatams natūraliai pritapti prie esamos aplinkos, radikaliai jos netransformuojant“, – pasakoja V. Janušaitis.

Anot jo, panašumo į Užupio architektūros stilių namams suteiks šlaitiniai stogai, išskirtiniai langai su langinėmis ir balkonai. Pastatų fasadams puošti naudojamos klinkerio plytos. Techninis šio projekto autorius – Saulius Kedys.

Istorinis palikimas

Sovietmečiu Užupis buvo paliktas apleistas, daugelis pastatų nebuvo prižiūrimi. Didelė dalis pastatų neturėjo miesto vandentiekio ar centrinio šildymo sistemos. 1981 metais šalia Vilnelės iškilus naujiems Vilniaus dailės akademijos rūmams, gyvybės rajonui įkvėpė menų studentai.  Tikrasis rajono atgimimas prasidėjo atkūrus šalies nepriklausomybę, kai pigių erdvių gyventi ir kurti Užupyje pradėjo ieškoti menininkai. Būtent jų dėka dešinysis Vilnelės krantas įgijo savo kūrybiškumo aurą.

Kaip rašoma knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių“, Užupio unikalumą iš dalies formavo jo uždarumas, o pastarąjį lėmė išskirtinė gamtinė aplinka – Vilnia skiria Užupį nuo pagrindinės miesto dalies, iš kitos pusės jį riboja kalvos. Iki šiol tame pačiame pastate Užupio gatvėje veikia dar XIX a. pabaigoje atidaryta vaistinė. Polocko, Krivių ir Filaretų gatvėse išlikę autentiški unikalios architektūros gyvenamieji mediniai pastatai.

XIX a. gražiose Užupio apylinkėse mėgdavo lankytis Vilniaus universiteto studentai – filomatai ir filaretai (nuo jų – ir Filaretų gatvės pavadinimas). Ypač jų lankoma vieta buvo vadinamoji Popinė – apylinkės tarp Polocko gatvės ir Antakalnio miškų. Užupis tuo metu taip pat garsėjo savo pirtimis ir maudyklomis.

Istoriniuose šaltiniuose Užupio vardas aptinkamas dar nuo XV a., kai čia buvo įkurtas Bernardinų vienuolynas.
Šiame, tada dar Vilniaus priemiesčiu buvusiame, rajone veikė privačios plytinės, kalkinės, keli popieriaus malūnai. Pro Užupį Polocko gatve buvo keliaujama į Rusiją megzti diplomatinių santykių, taip pat pirkti druskos. Dėl to ši vietovė buvo vadinama „Druskos keliu“.

Šiandien į Užupį keliasi ieškantys gyvenimo komforto – galimybės gyventi gražiai ir patogiai. Miesto centras pasiekiamas ranka, šalia – žaliosios poilsio erdvės: vilniečių pamėgtas Bernardinų sodas, kiek tolėliau – Pavilnių regioninis parkas. Vis aktyviau čia besikuriančios specializuotos parduotuvės, meno galerijos, restoranai formuoja naująjį Užupio veidą – su senu, turtingu istoriniu palikimu, savita architektūra, bet gyvą, jaunatvišką ir kultūriškai aktyvų.

Tiesa, išlaikyti Užupio architektūrinį savitumą bus sudėtinga užduotis sostinės urbanistams ir, galima tikėtis, įsipareigojimas naujų objektų statytojams. Vis dėlto Užupio atgaivinimo istorija galėtų tapti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems šalies rajonams – vienam skurdžiausių sostinėje – Naujininkams, ar savitiems, tačiau vis dar apleistiems Kauno Šančiams.