„Kažkas nuostabaus“

„Pavargstame, bet visas prakaitas atsiperka“, – neabejojo LSMU ansamblio „Ave Vita“ šokėja Deimantė Narbutaitytė, pridūrusi, kad žiūrovų ovacijos, šventės atmosfera ir po renginio užplūstančios emocijos, pakylėjimas niekam neprilygsta. Be to, tautinius šokius šoka ir jos mama, tad ši veikla jai – ir santykis su šeima. Šoka ir jos širdies draugas.

„Yra kažkas nuostabaus, kad galiu puoselėti tradiciją, pradėtą prieš šimtą metų“, – apie dalyvavimą Dainų šventėse sakė D. Narbutaitytė.

Būdama dvyliktoje klasėje dėl didelio užimtumo Dainų šventėje dalyvavo tik kaip žiūrovė. „Labai gailėjausi, kad nešokau. Širdis virpėjo, kaip norėjosi“, – teigė mergina.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Virpina širdį

„Labai laukėm šios Dainų šventės. Šiandien mėgausimės Kaune, o nuo pirmadienio važiuosim ir į Vilnių dalyvauti. Labai smagu. Dainuosim, kol numirsim“, – sakė užkalbinti Ramutė ir Vladas. Pora skaičiavo, kad abu Dainų šventėse dalyvauja jau daugiau kaip 20 metų.

„Aš nuo studentiškų laikų „Nemune“ dainavusi, po to „Leliumuose“, – vardijo pedagoge dirbanti Ramutė. Vyras – berniukų choro „Varpelis“ auklėtinis.    

„Neskaičiavau, kiek čia tų Dainų švenčių atšokta. Bet „Gaudeamus“ visose sudalyvauta“, – sakė kita pašnekovė. Audronė negalėjo išskirti kažkurios vienos šventės, nes visos jos atmintyje persipynę ir susilieję į gražų šiltą paveikslą.

„Nebeatrenku, kas kur kada buvo, nes kai pradėjau šokti nuo dešimtos klasės, dar tik neseniai pabaigiau“, – sakė ji. Pradžia – mokyklos šokių kolektyve, po to – „Šviesos“ ansamblyje, vėliau persikraustė į Kauną ir įsiliejo į „Ave Vitos“ senjorų šokėjų būrį. „Mano kolegos šiandien šoks“, – moteris atėjo ir pasigėrėti renginiu, ir palaikyti bendraminčių.

„Dainų šventės visuomet virpina širdį. Išauginau dvi dukras, jos irgi šoko. Važiuodavau kartu į šventes jas palaikyti. Pamenu, kai mažoji šoko „Kalvely“, pasibaigus Šokio dienai ji taip pradėjo raudoti, klausiu, kas nutiko. Sako: „Mama, taip gražu!“ – bepasakodama pati graudintis ėmė Audronė. „Verksiu šiandien. Jau verkiu“, – tikino moteris.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Atvyko pamatyti didybę

„Niekur neskubame, pasiruošėme ilgam pavakarojimui“, – kalbėjo su atžalomis Ąžuolyne belaukdama šventės pradžios piknikavusi kaunietė Greta. Ji pasakojo nepraleidžianti nė vieno tokio renginio. Dukrytei tai bus pirmoji tokia patirtis, o sūnus – vyresnis, tad, šypsojosi Greta, jau yra patyręs dalyvis.

Yra kažkas nuostabaus, kad galiu puoselėti tradiciją, pradėtą prieš šimtą metų.

Kartu su minia takeliu yręsis Albinas pats yra ne kartą dalyvavęs Dainų šventėje, o dabar stebės, kaip šoka jo anūkas. „Ką čia bepatarsi. Šiais laikais viskas kitaip. Be to, yra ansamblių vadovai, jie ir pataria, sureguliuoja, kas, kada turi būti“, – buvo nusiteikęs gerai praleisti laiką vyras.

Turistės iš Japonijos Amiko ir Yuki džiaugėsi, kad joms nuskilo galimybė pamatyti, kaip jos pačios įvardijo, „tokią didybę“. Apie Dainų šventes jos yra girdėjusios iš draugų lietuvių. Buvo sužavėtos filmuotų ankstesnių švenčių akimirkų ir draugų įspūdžių, todėl pačios norėjo tapti šventės dalimi.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš dainos semkimės vienybės

Šimtmečio Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“ prasideda šeštadienį Kaune Dainų diena „Miškais kalnai žaliuoja“.

Šiandien laukiama apie 4 tūkst. dalyvių, 80 kolektyvų, atvyks svečių iš Latvijos ir Estijos. Visą savaitę vykstančios šventės metu suplanuota keturiolika didelių renginių, dešimt iš jų bus nemokami.

Būtent Kaune 1924 metais surengta pirmoji Dainų šventė.

„Tesuskamba laisvos Lietuvos dainų garsai“, – tokiais Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio žodžiais 1924 m. rugpjūčio 23 d. Kaune pasitikta Dainų diena.

Dainų dienos „Miškais kalnai žaliuoja“ programa pasakoja apie tiltus, kuriuos per šimtmetį iki šiuolaikinės valstybės ir jaunatviško Kauno nutiesė daina ir skambus lietuviškas žodis. Iš praeities semkimės stiprybės, iš dabarties – tikėjimo, iš dainos – vienybės.

UŽDARYTI

>

[5]

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00