Gamtos vaistinėlė šiemet kaip niekad gausi. Žolininkai šiemet džiaugiasi užderėjusiu derliumi, kuriam nepakenkė permainingi orai. Pats metas prisirinkti vitaminų iš lauko.
Šių metų sausra sujaukė ir vaistažolių rinkėjų, ir jų perdirbėjų planus – prognozuojama, kad vaistams ir arbatoms naudojamų žolių šiemet bus mažiau nei pernai, todėl gali brangti arbata bei vaistažolių preparatai. Vis mažiau žmonių pievose ir laukuose renka vaistažoles, o jas auginančių ūkių Lietuvoje yra mažai.
Įsigijus „Didžiąją vaistinių augalų knygą“, prireiks daugiau vietos lentynoje – 879 puslapių leidinys sveria net 5 kg ir saugo 170 vaistinių augalų paslaptis.
Spalio 22 dieną 13 valandą Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Šeduvos kraštotyros skyriuje (Panevėžio g. 24) farmacijos istorikas dr. Tauras Antanas Mekas skaitys paskaitą „Lietuvos senųjų vaistinių istorija“.
Vieniems Joninės – Jonų ir Janinų vardinės. Kitiems – Jono Krikštytojo diena. Treti skuba į pievas, pamiškes rinkti vaistingųjų žolelių, kurios po Joninių, sako, praranda savo gydomąsias galias. Apie artėjančių Joninių tradicijas, vaikystės prisiminimus ir augalus, stiprinančius mūsų organizmą, kalba viena žinomiausių šalies žolininkių Adelė Karaliūnaitė.
Artėja Joninės – senovės baltų Rasos šventė. Pats metas rinkti vaistažoles ir ruošti jas žiemai. Kada ir kaip jas skinti, kad išsaugotų naudingąsias savybes, kaip džiovinti, pataria vaistažolininkas Marius Lasinskas.
Prastėjant orams ir siaučiant įvairioms ligoms, vis daugiau žmonių imasi stiprinti imuninę sistemą. Be sveiko gyvenimo būdo bei vitaminų, šiam tikslui galima pasitelkti ir vaistažoles bei augalus. Kokius augalus rinktis, norint išvengti negalavimų, pasakoja „Camelia“ vaistininkė Evelina Zykienė.
Rugpjūčio 15 d. Žolinės proga Palangos poilsiautojus nustebins įspūdingo dydžio širdis iš ledo ir vaistažolių, šalia jos galima bus pasigrožėti žinomos menininkės ir TV laidų vedėjos Nomedos Marčėnaitės pieštų augalų ekspozicija.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus kiemelyje persipynė kelios dešimtys kvapų, sudėliojusių žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės portretą.