– Saugomų teritorijų specialistai visada pamini, kad lazda turi du galus – lankytojai kviečiami, bet atsiranda ir problemų, kai jie ten pernelyg ilgai užsibūna.

– Be abejo, žmonės linkę vartoti gamtą. Vis dar linkę ne gerėtis, pažinti, o vartoti gamtą. Tai nėra geras įprotis. Dėl to takai formuoja vertybes. Anksčiau prie takų būdavo gausu įvairių šūkių, įspėjimų, draudimų. Tų draudžiamųjų ženklų ir dabar kartais pasitaiko, bet žmonės jų nepastebi. Tai nėra veiksminga visuomenės auklėjimo priemonė.

Keliaujant taku turbūt pirmiausia reikėtų žinoti, ko einama į tą pažintinį taką. Visų pirma – pažinti ir pamatyti gamtą. Jei norime ją pamatyti, ją reikėtų išsaugoti ir nepalikti toje gamtoje svetimkūnių. Kiekvienam nemalonu pamatyti išmėtytas šiukšles ar greta tako išmintus takus, kuriuos paliko ne gyvūnai, o žmonės.

Gamtoje mes bandome pajausti aplinką. Žmogus pojūčių turi tikrai nemažai. Galime, kad ir keliaudami pelkėje, ne tik dairytis, stebėti, pamatyti perkūno oželį, bet ir užuosti gailių kvapą. Galime dairytis, ranka paliesti kiminų viršūnes, pamatyti, kokia tai įdomi samana.

Prie pažintinių takų įrengiami stendai, tačiau jie labai dideli, juose daug informacijos, kurios paprastai niekos neskaito. Daug regioninių, nacionalinių parkų turi tinklalapius, kur tie takai aprašyti. Į pažintinį taką reikia važiuoti jau šiek tiek pasiskaičius. Reikia paruošti namų darbus, ypač jeigu keliaujama su šeimomis.

Važiuojant aplankyti pažintinio tako, reikia jau žinoti, ką tėvai gali parodyti vaikams, kaip mokytojai, o kartais gali būti ir atvirkščiai – vaikai gali pasiskaityti, papasakoti tėvams ar jaunesniems broliukams ir sesutėms. Stendai taip pat yra savotiškas svetimkūnis pažintiniame take.

Reikia žiūrėti į gamtą atviromis akimis, stengtis kuo daugiau pamatyti tame 2 km maršrute. Įspūdžius reikia išsivežti. Niekas nedraudžia fotografuoti, piešti, atlikti kūrybines užduotis, kurios turi išliekamąją vertę.

– Gamtininko akimis, ar suderinami du skirtingai dalykai – lankytojų gausa ir net invazija į pažintinį taką ir gamtosauga? Juk paprastai gamtos takas, pažintinis gamtos takas būtent todėl ir steigiamas, kad ta vietovė kažkuo unikali.

– Taip, pažintiniai takai steigiami unikaliose vietovėse, tačiau lankytojų krūvis daugiau ar mažiau apgalvojamas. Jie nenukreipiami kažkur, kur yra pati vertingiausia gamta, kur yra rezervatinės zonos. Ten lankytojų paprastai nematome.

Taip pat stengiamasi, kad lankytojai tose vietose ilgai neužsibūtų – atėjo ir pamatė. Toks požiūris vis labiau populiarėja. Pažintiniai takai nėra tokios rekreacinės zonos, kaip pliažai, paplūdimiai, kuriuose pasiliekama ilgesniam laikui. Todėl dabar vis dažniau pažintinių takų aplinkoje nebeįrengiamos šiukšliadėžės, šiukšlių konteineriai, lauko tualetai.

Žmonėms, kurie pavargsta, galbūt yra įrengtas vienas ar kitas suoliukas, tačiau takais keliaujama, susipažįstama. Dabar beveik visi lankytojai keliauja automobiliai, todėl, jei išalksta, gali susirasti artimiausią kavinę. Netgi regioninių parkų interneto svetainės pateikia informaciją, kur galima pavalgyti. Be to, dabar tokią informaciją labai lengva susirasti išmaniajame telefone. Valgyti galima važiuoti kažkur kitur, kad ir į tą pačią rekreacinę zoną, paežerę, kur ir toliau galima leisti laiką gamtoje.

– Taigi pagrindinis principas – esame tik trumpalaikiai svečiai – galioja, kad nepamirškime, kad čia esame tik trumpalaikiai svečiai?

– Taip. Dar vienas principas, kurį vis kartoja visi gamtosaugininkai – ką atsinešei, išsinešk. Kai tik atidaromas naujas pažintinis takas, vietinėje ar net nacionalinėje spaudoje pasigirsta balsų – neįrengta šiukšliadėžė, nėra konteinerių. Tie takai skirti ne kaupti šiukšles. Žmogus visada linkęs šiukšlinti, tačiau tas šiukšles išsivežti nėra sunku, ypač jei atvykome automobiliu.