Kiekvienas iš mūsų mielai žvilgtelėtume į amžinybę. Tačiau kokia ji? Gal panaši į fotografo Rymanto Penkausko, savo parodą pavadinusio "Sub Specia Aeternitatis" (lot. Amžinybės požiūriu), kurią netrukus išvysime galerijoje "Aukso pjūvis".

R.Penkauskas nenori savęs įvardyti fotomenininku ir kažkuo save išskirti ar būti pateptuoju, tačiau kiekvienas pamatęs jo darbus nesuabejos – tai menas ir aukščiausios prabos. Kodėl? Nes prie jo fotografijų nestabtelėti tiesiog negali, jos įtraukia, atveria kitą dimensiją, kurioje norisi pabūti – jos čia nėra, bet kiekvienas iš mūsų ją jaučiame, ilgimės ir norime pamatyti. Ką? Amžinybę.

Tačiau kas ji? "Dar ir dabar nedrįstu leistis į beprasmę polemiką apie amžinybę: ar tai begalinis laikas, ar laiko nebuvimas, – mąsto R.Penkauskas. – Tikriausiai nenustebinsiu teigdamas, kad šiame pasaulyje, kuriame laikas susilydęs su būtimi ir yra jos budelis, fotografija negali fiksuoti ir perteikti laiko: būties momentas, užfiksuotas fotografiniame vaizde, tėra to momento gyvavimo (tarp jo atsiradimo ir mirties) atvaizdas. Akimirksniu jis tampa fiziškai nepasiekiamos, nesugrąžinamos, neatkuriamos, jau mirusios praeities simboliu."

Kurdamas fotografijų ciklą "Sub Specia Aeternitatis", R.Penkauskas užtruko gerą dvidešimtmetį, nes ne tik fotografavo, tobulėjo profesiškai, bet ir aiškinosi, siekė suprasti giliau, turbūt todėl žvelgiant į jo fotografijas kai kas atsitinka – vaizdas ir mintis tampa vienu daiktu ir drauge išnyksta – žvelgi net nežinia į ką, greičiausiai kažkur jau už fotografijos... Gali būti, kad į amžinybę.

Jau vaikystėje susidomėjęs fotografija R.Penkauskas personalinių parodų yra surengęs ypač mažai, nors buvo įvertintas, pelnęs apdovanojimų: pirmąją vietą natiurmorto kategorijoje Sovietų Sąjungos Krasnogorsko konkurse, žiuri prizą UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje "Humanity Photo Awards 2010" Kinijoje už lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą, sidabro medalį UNESCO globojamoje tarptautinėje bienalėje "TashkentAle 2010" už lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą, dokumentinį apdovanojimą už fotonuotraukų seriją "Kryžių kalnas" UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje "Humanity Photo Awards 2011" Kinijoje. Menininkui yra suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

– Kurdamas fotografijų ciklą "Sub Specia Aeternitatis", užtrukote ne taip jau mažai – dvidešimt metų. Kodėl? Tobulinote fotografinę meistrystę, ieškojote sprendimų ar mintimis gilinotės į pačią temą?

– Pasak legendos, Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją ilsėjosi. Ir čia, mano galva, buvo jo esminė klaida. Būtų paplušėjęs dar dienelę, gal gyventume kitokiame pasaulyje. O kalbant rimtai, tie dvidešimt ir daugiau metų prabėgo gerokai greičiau, nei norėjosi. Tačiau tai nereiškia, kad aš ištisus du dešimtmečius išsekęs ir apsipylęs prakaitu triūsiau prie šios temos. Lygiagrečiai rutuliojosi ir kiti darbai.

Viskas buvo sumanyta dar 1987–1988 m., nors pirmieji vaizdai sidabro bromido grūdeliais ant popieriaus lakštų pabiro tik 1990–1991 m. Vėliau, 2012-aisiais, projektas buvo pratęstas. Ištisą dvidešimtmetį persekiojo įkyrus jausmas, kad padariau ne viską, ką tuo metu norėjau nuveikti, jog egoistiškai patenkinau tik savo proto ir dvasios jaunatviškas užgaidas ir, tarsi suvedžiojęs nekaltą mergaitę, visa tai palikau likimo valiai...

Tačiau datas, metus, sumanymus, nuveiktus darbus paprastai lydi gan ilgas kūrybinių ieškojimų ir išgyvenimų šleifas. Kartais jis tik sušmėžuoja darbuose, kartais atsiskleidžia visa savo didybe, bet dažniausiai taip ir palieka dūlėti beviltiškame skaičių ir datų šiukšlyne. Puikiai pamenu: buvo metas, kai įprastinių natiurmortų fotografavimas jau nieko nedavė nei protui, nei dvasiai. Daiktų tūriai tapo pernelyg paprasti, o šviesa, rodėsi, reikalinga tik tam, kad įžvelgčiau jų kontūrus, nors juos galėdavau suvokti ir visiškoje tamsoje, pirštais grabinėdamas dulkinus paviršius. Žaidimas virto buitiška, pernelyg kasdieniška ir nereikalinga rutina, kurią protas stengėsi nustumti į nuošalų užkaborį. Gali būti, jog viskas paprasčiausiai pabodo, kad tarp mano sielos ir daiktų formų būties atsirado pragaištinga griova. O gal todėl, kad vis dažniau užklupdavau save mąstant, jog kambaryje netvarkingai išmėtytuose daiktuose slypi kažkas daugiau nei pamestinukų likimas. Kad juose glūdi lytėjusių žmonių gėris ir išmintis: tereikia tik suklusti ir išgirsi bepradėje laiko tėkmėje, bekraštėje erdvėje išskydusį garsą... O pati daiktų forma bei jų paskirtis tėra dvasinė apgaulė, kurios dar nesuvokiu, dar negaliu jai pasipriešinti, dar nesu laisvas. Mano protas, susiliejęs su kūnu, mėgavosi gan tvaria jo būsena ir visomis išgalėmis stengėsi tvirtuose gniaužtuose išlaikyti nedrąsius dvasios proveržius.
Daiktai tikriausiai čia buvo niekuo dėti. Kaltininkas buvau aš, greičiau, beprotiškas noras išsipasakoti, ką jaučiu, išvaduoti save, tarsi nebylų ėriuką, iš supančio abejonių gardo. Gaudžiau kiekvieną maištaujančios minties šnabždesį, kiekvienoje erdvės kertelėje ieškojau menkiausių atsparos krislų. Kol suvokiau savo gyvenimo trapumą, laiko ir erdvės didybę bei nepastovumą, amžinybės nebūtį šiame vargų pasaulyje...

– Ir vis dėlto – ar neatrodo, kad užtrukote per ilgai: per tą laiką kolegos padarė karjerą, tapo svarbūs ir įtakingi, o jūs vis vaikštote amžinybės pilnomis kišenėmis...

– Kelionės trukmė šiuo atveju visiškai nesvarbi, nes tai nėra vien mano asmeniniai vienadieniai išgyvenimai. Tai pasakojimas ir apie kitus, kažkada gyvenusius, mylėjusius, klydusius. Ir dar tik kada nors ateisiančius džiaugtis, kentėti, klupti, pakilti, išeiti. Apie tuos, kurie jautė ar dar pajaus didžiulę palaimą patirti šviesą ir tamsą, kelionę Čia ir Atgal. Tai tik labai maži žmonių gyvenimo istorijos trupinėliai, nutylintys jų vardus, jų gyvenimo laimingas ar skausmingas datas, išlieto prakaito gausą, odos ir akių spalvą. Tai jų, dar lig šiolei klaidžiojančių laiko glūdumose, pasislėpusių begalinės erdvės kertelėse, minčių fragmentiški užrašai. Gal net ne užrašai, o kažkokiais nesuvokiamais būdais mane pasiekę regėjimai.

Galvoju, kad mes, žmonės, vis dėlto esame keisti. Tiksliau, mūsų protai veikia keistai. Jeigu gyvenime būčiau veržęsis tapti svarbus ir įtakingas, tikriausiai būčiau atėmęs iš vieno kito kolegos galimybę tapti svarbiems ir pavertęs juos nelaimingais. Kai kuriuos net labai nelaimingais, o pats, baugu, dėl to šiandieną jausčiausi geriau. Kai kurie, netapę įtakingi, neturi jokios kitos galimybės įprasminti savo kūrybą visuomenėje. Sovietmečiu pradėjusi klestėti tradicija puoselėjama ir šiandien. Tai, manau, viena iš priežasčių, leidžianti atsirasti tokiems fotografiniams parodiniams tvariniams, kuriuose bandoma atrasti fotografinį grūdą, ieškoti fotografijoje meno su žiburiu ar susitapatinti su iškiliomis asmenybėmis vien dėl to, kad keliolika kartų buvo praeita šalia jiems statomo paminklo. Privalau pakartoti: mane kažkada užbūrė pats kūrybinis procesas. Todėl pasirinkau kitą kelią, kuriuo keliauju būdamas laisvas, niekas pernelyg nedaro įtakos mano mąstymui ir kūrybai. Tai tikriausiai ir yra didžiausias mano gyvenimo pasiekimas.
O už nuostabų aforizmą – ačiū. Nuo šiol žinosiu, kad ir mano kišenėse ne vien vėjai švilpauja.

– Nevadinate savęs fotomenininku, kodėl?

– Tam yra pernelyg daug priežasčių. Nevadinu savęs nei fotomenininku, nei Mesiju, atvykusiu gelbėti žmonijos, nei grybų pasaulio karaliumi. Nevadinu, nes nežinau, kas tai yra, kaip tai pasiekiama ir galų gale, kas yra nuveikiama apsišaukus vienu ar kitu. Kažkodėl Lietuvoje nėra architektų-menininkų, dailininkų-menininkų, kompozitorių-menininkų ir kitų kūrybinių profesijų menininkų sąjungų. Ir nesvarbu, ar jie kurdami sojuzus buvo kuklesni, ar tiesiog buvo įgiję geresnį universitetinį išsilavinimą. Vargiai atrasite šviesos menininkų sąjungą ar panašios prasmės deriniu pasivadinusią organizaciją kitose pasaulio šalyse. Juolab kad savo interneto svetainėje fotomenininkai anglų kalba aiškina, kad jie yra "Lithuanian Photographers Association" nariai.