Neseniai į Kauno menininkų bendruomenę įsiliejęs po kelių užsienyje praleistų metų sugrįžęs Vytenis Jakas lieka ištikimas savo stilistikai. Statybines abstrakcijas ir atsitiktinius prisilietimus jis paverčia minimalistiniais gamtos peizažais, siluetais ar emocijomis. Sykiu jis atkreipia dėmesį į detales, kurios nuolat būdamos šalia mūsų, rodos, tampa nematomos.

Stropus ir savo pavyzdžiu kitus įkvepiantis Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos magistrantas, pasididžiavimą keliantis kolega ir bičiulis – parodos "Ant juodo" atidaryme buvo justi būtent toks aplinkinių požiūris į V.Jaką. O šis susirinkusius bičiulius buvo nusiteikęs nustebinti.

Tik pakilus laiptais į Kauno pilies bokštelį buvo matyti mažomis grupelėmis besibūriuojantys meno mylėtojai, kurie vogčiomis žvalgėsi tarsi klausdami "Kas gi čia bus? Ką šįkart sumąstė Jakas?"

Grindys salės krašte buvo nuklotos juodu polietilenu, čia pat stovėjo didelis stačiakampis akvariumas, kibirai su dažais, mėtėsi teptukai. Netrukus pasirodė ir vakaro kaltininkas – vietoj išeiginės eilutės dėvintis dažais išteptą statybininko kostiumą bei ant galvos užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu. Novatoriškas kūrėjas nenuvylė – čiupęs volelius ir teptukus, tarsi bandydamas paslėpti jaudulį nėrė į kūrybos glėbį.

Gerą pusvalandį V.Jakas tepė, valė, braukė dažais per stiklą – išilgai, skersai, įstrižai. Menininko performansas rodėsi it savotiška meditacija, leidusi atsipalaiduoti ne tik jam pačiam, bet ir žvilgsnius prikausčiusiai publikai. Kiek pasidairę po parodos erdvę susirinkusieji vėl sugrįždavo arčiau menininko ir akis įsmeigę stebėjo gimstantį paveikslą.
Menininkas šį kartą rinkosi juodos ir baltos tematiką. "Man tiesiog gražu, nejaugi tai ne gražios spalvos?" – svajingai šyptelėjęs, retoriškai paklausė V.Jakas. Būtent toks spalvų kontrastas buvo pasirinktas ir šiai parodai: balti dažai juodame fone, tarsi norint išryškinti kiekvieną liniją, sodresnį ir švelnesnį potėpį.

Parodoje "Ant juodo" nėra gausu darbų, o tai leidžia labiau sutelkti dėmesį į tuos kelis eksponatus, savo istoriją pasakojančius tirštais stiklu nuvarvėjusiais dažais. Net jei potėpis ir lieka potėpiu, emociją kuria dažo tirštumas, lengvas prisilietimas pirštu, atspindžiai ar lūžtanti šviesa, o visuma žadina stebinčiojo vaizduotę, kviečia išplėsti savo fantazijos ribas. Ir staiga tai, kas paprasta, tampa kažkuo ypatinga.

Komentaras
Vytenis Jakas
Dailininkas

Besistažuodamas Anžė (Prancūzija) dailės akademijoje, atkreipiau dėmesį į Lietuvoje neįprastą vaizdą – užglaistytus neveikiančių ar renovuojamų patalpų langus ir vitrinas. Vaikštant Paryžiaus, Antverpeno ir Briuselio gatvėmis tekdavo matyti, kaip glaistas ar kitoks dažas ant langų palikdavo nepakartojamų meninių tekstūrų ir formų. Laikas, atmosferos poveikiai ir atsitiktinis žmogaus pirštų ar kitokio įrankio prisilietimas paversdavo stiklo paviršių baltais peizažais, kurie pasiduodavo įvairiausioms interpretacijoms ir žadindavo vaizduotę. Tai buvo labai panašu į spontanišką japonų tapybą. Tačiau japonų ir kinų kaligrafijoje naudojamas tušas ir tapoma juodu ant balto, o tapyboje ant stiklų įžvelgiau atvirkštinį baltą ant juodo principą, kuris pasirodė ne mažiau įtaigus ir meniškas. Todėl iš čia ir kilo pagrindinė idėja: apie tapybą ant stiklo baltu "tušu", kuri spontaniškai liedamasi iš vienos stiklo pusės sąveikauja su kita ir pakviečia stebėtoją tapti kūrinio dalimi. Šiuo atveju ženklai ir pats stebėtojas vienas kitą papildo, o monochrominė tapyba per atspindžius įgauna papildomas spalvas, kurios pasikeitus stebėtojui taip pat keičiasi. Ženklai ir pats žiūrovas tampa nuolatinio vyksmo ir kaitos proceso dalimi, o kartu yra trinamos ribos tarp meno ir gyvenimo.

Kas? V.Jako paroda "Ant juodo".
Kur? Kauno pilyje.
Kada? veikia iki lapkričio 29 d.