Interviu su M. Valentukoniu kalbamės apie tai, ką jam reiškia įvardijimas „įdomiausias jaunasis menininkas“, ar savo kūrybos kelią pradedantys kūrėjai Lietuvoje turi pakankamai galimybių pristatyti savo kūrybą ir, ar sunku išlaikyti balansą tarp kūrybiškos savo pusės ir vadybinių gebėjimų. Menininkas pasakoja apie kūrėjo kasdienybę ir savęs įprasminimą, ieškant ne tik naujų tapybos technikų, bet atrandant ir skirtingas kūrybos medijas. „Skirtybių santykiai kuria ambivalentiškumą, kurį ir stengiuosi pasiekti savo kūryboje”, – sako M. Valentukonis.

– Konkursinė paroda „JCDecaux premija“ skirta pradedantiems menininkams(-ėms) skatinti, didinti jų kūrybos sklaidą šalies ir tarptautiniu mastu. Kaip manote, ar Lietuvoje jauniems menininkams(-ėms) atkreipti dėmesį į savo kūrybą galimybių pakanka? O gal galėtų būti daugiau panašių iniciatyvų?

– Konkursų, skatinančių jaunųjų menininkų augimą yra, jie vyksta periodiškai, o tai, manau, skatina jaunuosius kūrėjus būti atkakliais ir juose dalyvauti. Pavyzdžiui, vasarai prasidėjus, su kolegomis tapytojais pasikalbame apie „Young Painter Prize“ („Jaunojo tapytojo prizas“, aut. past.), padiskutuojame, su kokiais kūriniais konkurse dalyvausime šiais metais. Šalia konkursų yra ir projektų erdvės, galerijos, kurios suinteresuotos pristatyti jaunuosius kūrėjus. Eksponuoti jose savo kūrybą galimybių tikrai yra, bet svarbus paties menininko santykis su savo kūrybos pristatymu tam tikrose erdvėse ar institucijose, nes pozicija, kurios laikosi kūrėjas, ir aplinka, kurioje jis aktyviai dalyvauja ir auga, gali prisidėti prie unikalios raiškos formavimosi, o tai jaunam kūrėjui yra labai svarbu.

– Pasak šios konkursinės parodos kuratorių Kotrynos Markevičiūtės ir Onos Juciūtės, joje dalyvauti atrinkti įdomiausi pradedantys Lietuvos jaunieji menininkai ir menininkės. Jums asmeniškai, su kuo siejasi įvardijimas „įdomiausias pradedantis menininkas“?

– Džiaugiuosi turėdamas galimybę dalyvauti šiame konkurse. Jame bus eksponuojamas mano darbas, sukurtas kita medija nei man įprasta, todėl tenka šiek tiek išeiti iš savo komforto zonos ir priimti iššūkį – susidurti su stebėjimo rakursais ir kontekstais, apie kuriuos negalvoju tapydamas, kurdamas vaizdą plokštumoje. Pastaruoju metu vis dažniau naudojantis skaitmeninėmis technologijomis, kurios įtraukia, tapyba kelia vidinį konfliktą. Tačiau šis žongliravimas skirtingomis medijomis, tikiu, kad atveria tarpinę arba nesvarią būseną, kurioje atsiranda kūrinys, su viena kitai prieštaraujančiomis koncepcijomis. Tokia ambivalencija gimdo kūrinį hibridą, o ši sąvoka, manau, yra ypač aktuali šiandien.

Braižas: M. Valentukonio kūrybai būdingi paradoksalūs siužetai, skaitmeniniam menui artima estetika. / A. Gurino nuotr.

– „Įdomiausiu menininku“ pavadintas norėtų būti ne vienas jaunasis kūrėjas. Ir ne vienas norėtų būti atrinktas dalyvauti „JCDecaux premijos 2024“ parodoje. Lietuvos meno laukas nėra didelis, tad ar juntama konkurencija tarp jaunųjų menininkų?

– Jaučiu nemažai noro varžytis, todėl, kai pradėjau dalyvauti parodose, jutau konkurenciją tarp kauniečių ir vilniečių tapytojų. Dabar yra kitaip. Stengiamės palaikyti vieni kitus, ieškoti taškų kūryboje, kuriuose mūsų požiūriai sutampa ar susiduria, atsirado noras kartu rengti parodas. Vilniečiai tapytojai Emilis Šeputis ir Jonas Motiejus Meškauskas grupine paroda „Flashbang“, vykusia buvusioje Vilniaus kredito ir finansų kolegijoje, pristatydami jaunuosius kūrėjus sukūrė terpę bendruomeniškumui. Po jos visi atrodo,kad tapome bičiuliais. Artimai bendrauju su kauniečiais tapytojais Šarūnu Baltrukoniu ir Klaidu Paškevičiumi. Konkurencija tarp kauniečių šiek tiek kitokia, nes mus jungia glaudus ryšys, draugystė. Tokia konkurencija skatina tobulėti ir yra gera varomoji jėga augti kiekvienam iš mūsų individualiai.

– Tai, kad pasiekėte įvertinimo ir buvote atrinktas „JCDecaux premija 2024“ parodai turėjo pareikalauti ir tam tikrų vadybinių gebėjimų, reikalingų pristatant savo kūrybą. Ar siekiant savo tikslų kūrybišką savo pusę ir vadybinius gebėjimus derinti yra sudėtinga? Ar tai nesukelia vidinio konflikto?

– Menininkas turi mokėti save pristatyti. Dalis vadybinio darbo nuo pečių nukrito, kai pradėjau bendradarbiauti su galerija „Drifts“. Pildau paraiškas, aplikacijas į konkursus ir rašau rezidencijas savarankiškai – šis procesas tarsi įžemina, struktūruoja ir padeda strategiškai mąstyti apie tai, kur ir koks kūrinys galėtų tęsti savo gyvavimą. Be to, šiandien esame įpratę prie „multitaskinimo“. Technologijos įgalina mus būti skirtingose vietose vienu metu, todėl buities triukšmas nebėra toks svetimas.

Žongliravimas skirtingomis medijomis, tikiu, kad atveria tarpinę arba nesvarią būseną, kurioje atsiranda kūrinys, su viena kitai prieštaraujančiomis koncepcijomis.

– Apskritai, kaip vertinate meno vadybos situaciją Lietuvoje? Ar yra išjudėta iš stagnacijos taško, ar vis dar, perfrazuojant žinomą posakį, „menininkų gelbėjimas yra pačių menininkų reikalas“?

– Būti menininku – vieniša, turi mokėti pasirūpinti savimi. Bet tai nėra blogai. Bendruomenės jausmą sukuria bendradarbiavimas su galerijomis, taip pat studijavimas Vilniaus dailės akademijoje. Menininko kelias reikalauja atsidavimo, todėl vieni kitiems stengiamės padėti. Situacija, manau, gerėja, nes kuriasi meno klubai, kurie tampa tiltais tarp meno bendruomenės ir plačiosios visuomenės. Taip pat pastebiu, jog vis dažniau kūrėjams yra mokami honorarai už dalyvavimą festivaliuose ar parodose.

– Lietuvos meno lauke esate aktyvus: Jūsų kūryba pristatyta tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’23“, Lietuvos dailininkų sąjungos kvadrienalėje „LTQ'23: Bendruomenės“, dalyvavote „Jaunojo tapytojo prizas‘21“ finalininkų parodoje, tapytojo A. Zakarausko kuruotoje parodoje „Kita energija“, tapytojų V. Opolskytės-Brazdžiūnienės ir Kazimiero Brazdžiūno kuruotoje parodoje „Kontrargumentas“ ir kt. Šiais metais „Drifts“ galerijoje Vilniuje surengėte personalinę parodą „Apparitions“. Ar aktyvumą išlaikote užsiimdamas tik kūrybine veikla? Ar visgi tenka kūrybą derinti ir su kitomis veiklomis ir neatitrūkti nuo jos padeda, pavyzdžiui, disciplina, laiko planavimas?

– Man patinka, kuomet idėjos ir pasiruošimas joms, jų įgyvendinimui pareikalauja daug mano dėmesio ir laiko. Atrodo, galėčiau geriau planuoti savo darbus ir jiems skiriamą laiką, iš kitos pusės, romantizuojant kūrėjo kasdienybę, smagu pamesti galvą, nes tai įneša gražaus chaotiškumo. Kol tai man patinka ir kol gyvenime nėra kitų prioritetų ar didesnių atsakomybių, leidžiu sau pasinerti į kūrybą, nes jaučiu didelę aistrą. Neseniai įgijau grafinio dizaino ir animacijos įgūdžių, todėl kartais tenka maketuoti plakatus arba kurti animaciją, bet kol mano veiklos yra susijusios su vizualinių problemų sprendimu, nėra sudėtinga jomis mėgautis.

V. Jonušytės nuotr.

– Studijavote Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, įgijote tvirtus klasikinio piešimo ir klasikinės tapybos pagrindus. Bet pramintų kelių nesirinkote ir pasukote priešinga kryptimi – kuriate tapybą, kuri neatrodo kaip tapyba, nes jos estetika artima kompiuteriniams žaidimams. Ar link tokio pasirinkimo Jus vedė nuoseklus kelias, ar kūryboje įvyko lūžis?

– Esu sukaupęs didelį patirties bagažą žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Vaikystėje dalį vidinių konfliktų sukeldavo laikas, praleistas prie kompiuterio, nes pasivaikščiojimus gamtoje galėdavau nesunkiai iškeisti į uždarą kambario erdvę ir sėdėjimą priešais kompiuterio ekraną. Tuo metu vaizdo žaidimai buvo ir eskapizmo, ir socializavimosi priemonė. Subrendus, požiūris į vaizdo žaidimus pasikeitė. Žavi jų estetika, jie kelia nostalgijos jausmą, todėl tapyboje pasiremti turima patirtimi ir su ja susijusiais stipriais išgyvenimais, jausmais, man atrodo natūralu. Dabar, jeigu įsijungiu kokį vaizdo žaidimą, užsiimu savotiška archeologija jame ieškodamas stiprią meninę įkrovą turinčių personažų ar artefaktų. Pastebėjau, jog dėmesys nuo vaizdo žaidimų po truputį krypsta link dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų. Tai žymi tam tikrą kūrybinę evoliuciją.

– Jūsų kūrybai būdingos skirtingos tapybinės technikos. Labai įdomu, ar jos yra apgalvotas Jūsų pasirinkimas, ar technikos atsiranda intuityviai, pačiame kūrybos procese, eksperimentuojant, ieškant savitos tapybos?

– Technikos tapyboje atsiranda lygiagrečiai formuluojant kūrybos koncepciją. Studijuodamas daug eksperimentavau ir ieškojau. Galiausiai likau prie aliejinių dažų ir purškimo akriliniais dažais aerografu. Šių skirtingų technikų santykis kuria ambivalentiškumą, kurį ir stengiuosi pasiekti tapydamas paveikslą. Aliejiniai dažai kuria šiltį, leidžia man padaryti klaidą, improvizuoti, suteikia „sielą“ kūriniui, o purškimas aerografu, naudojant trafaretą, dažnai įrėmina plokštumoje, kuria distanciją tarp paveikslo paviršiaus ir žiūrovo, nes menininko darbo pėdsakai tėra nusėdę dažų dulkėmis ir savimi tarsi maskuoja autobiografiškumo ženklus. Žaismas tarp anonimiškumo ir intymaus artumo padeda man kalbėti apie vieną be kitos negalinčias priešingybes ir tokiu būdu kurti paradoksalų siužetą, kuriuo norėčiau kelti klausimą, ar tikrai paveiksle viskas yra taip gražu? Noriu, jog tas grožis turėtų ir kitą – žiaurumo – pusę. Šiais metais vykusioje personalinėje parodoje eksponavau keletą darbų, atliktų akrilo atspaudu ant drobės. Tai yra visai kitoks „priėjimas“ prie tapybos. Dar nežinau, kur tai mane nuves. Man svarbu, jog kūryba keistųsi kartu su mano asmenybe, todėl man būdingas nuolatinis tapybinės technikos ieškojimas.

– Kadangi Jūsų tapyba artima kompiuterinių žaidimų estetikai, o patekęs į bet kokio kompiuterinio žaidimo erdvę, žaidėjas tampa aktyviu tos erdvės dalyviu, kokio santykio su žiūrovu siekiate Jūs? Kad jis taptų dalyviu, ar – kad liktų Jūsų kūrybos stebėtoju?

– Tapybos medija turi apribojimų. Ja neįmanoma sukurti alternatyvios realybės žiūrovo patirčiai. Dažnai eksponuojant tapybos kūrinį pasitelkiami scenografijos elementai ar išnaudojama erdvės architektūra, siekiant paveikslo patirčiai suteikti daugiau intensyvumo, pratęsti jo siužetą. Šalia ekranų, judančių vaizdų ir jų įtakoje atsiradusių dėmesio sutrikimų, tapyba tegul lieka pauze kontempliuojančiai sielai, universalaus siužeto konstravimui sąmonėje ar individualaus jausminio ryšio kūrimui. Tapybos archajiškumas tarsi įrodo, jog žmonės myli daiktus ir tai sufleruoja apie tam tikrą animizmą, žmogaus troškimą sudvasinti daiktus ar reiškinius, tai, manau, atsako į klausimą apie mano kuriamo paveikslo tikslą.

– 2021-aisiais išvykote studijuoti į Varšuvos dailės akademiją. Kaip vertinate šį studijų periodą? Kuo jis buvo Jums įdomus? Ar turėjo įtakos Jūsų kūrybai?

– Nerimastingai atsimenu šį laikotarpį, nes tuo metu buvo antrasis karantinas. Tai kėlė daug sunkumų keliaujant ir lėmė, jog Varšuvoje išgyvenau ryškų vienatvės jausmą. Tačiau būdamas ten užmezgiau keletą pažinčių, kurios tęsiasi. Jazdowski šiuolaikinio meno centre peržiūrėjau nemažai kokybiško kino ir nuo to laiko turiu pomėgį domėtis kinu. Varšuvos laikotarpis įtakos tapybai turėjo mažai, bet, atlikdamas ten viešojo meno praktiką, pradėjau kurti video kūrinį „Playgrounds“, kuriame perteikiau flaneur t.y. viešųjų erdvių stebėjimo ir vaikščiojimo po jas be jokio aiškaus tikslo, tarsi atsiribojus nuo visuomenės, koncepciją ir pirmąkart kūryboje panaudojau iškarpas iš vaizdo žaidimo „LSD: Lucid Dream Simulator“, kuris neturi pabaigos ir yra beribis. Vėliau šį darbą pristačiau grupinėje parodoje „2019/2021”. Darbas, sukurtas kita medija bei prof. Macej Duchowski paskatinimas kūrybą papildyti garsais ir dinamiškais vaizdais vienu metu, veikė mano gilinimąsi į skaitmenines technologijas ir jų tyrinėjimą.