"Linksmakalnis nedidelis. Visi vienas kitą bent iš matymo pažįstame. Žmonių, kurie čia gyveno iki iškeldinimo, Linksmakalnyje šiandien tikrai nėra", – patikino 85 metų pašnekovas.

Liko už spygliuotos tvoros

Karui ritantis link pabaigos, 1944 m. sovietai Linksmakalnyje įkūrė slaptą KGB užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių. Dalinyje dirbantys žmonės vienas su šeimomis kūrėsi Linksmakalnyje. Čia išdygo ne tik kareivinės, bet ir nusidriekė dviaukščių gyvenamųjų namų virtinė. Pasirūpinta viskuo, kad nebūtų reikalo išvykti kitur: mokykla, vaikų darželiu, kultūros namais, ligonine, parduotuve.

Deja, Kaziui, jo tėvams ir dviem vyresniems broliams neilgai teko džiaugtis atsiradusiais patogumais. 1948-aisiais Čekavičiai buvo iškeldinti – vaikystės namai liko už spygliuotos tvoros. Tuomet tikrajam Linksmakalnio gyventojui buvo 13 metų.

Sovietinė kariuomenė nušlavė visas čia gyvenusių žmonių sodybas ir iškeldino jų gyventojus, tokiu būdu sunaikino ir atsiminimus. Dar šiurpesnis karo belaisvių likimas. Statyboms pasibaigus, jie tapo nereikalingi. Ilgą laiką jų likimą gaubė paslaptis ir tik 2000 m. netoliese rasti jų kapai.

Laikas kada nors išdildys visus sovietų pėdsakus, bet jie liks užfiksuoti nuotraukose.

Įsitvirtinti pavyko ne iš karto

"Mums davė žemės kitoje vietoje. Kaimas su dešimčia gyventojų taip pat turėjo Linksmakalnio pavadinimą ir priklausė Girininkų apylinkei, čia ir pradėjome statyti gyvenamąjį namą, bet, dar nespėjus jo įrengti, vėl buvome iškraustyti. Tuomet mums skyrė išvežtų žmonių sodybą", – įvykius, buvusius prieš septynias dešimtis metų, puikiai prisimena linksmakalnietis.

Grįžęs iš privalomos tarnybos sovietų kariuomenėje, Kazys kurį laiką dar gyveno Linksmakalnio kaime su mama ir dirbo sandėlininku kolūkyje. "Dar dirbdamas kolūkyje įstojau į Kauno politechnikumą ir neakivaizdiniu būdu įgijau telefono ryšininko profesiją. O tada jau reikėjo dirbti pagal specialybę, išėjau iš kolūkio ir su mama persikėlėme į miestą", – pasakojo senjoras.

Kauniečiu K.Čekavičius buvo nuo 1963 iki 2001 m. Pradžioje nuomojosi kampą, kurio net butu vadinti negali, ir tik po kurio laiko įsigijo kooperatinį butą Vilijampolėje. Jame su žmona ir vaikais gyveno 25-erius metus ir tik tuomet dviejų kambarių butą išsikeitė į trijų Šilainiuose. Tačiau didesne erdve mėgavosi tik apie dešimt metų.

"Pamatėme, kad perspektyva nekokia, išlaikyti trijų kambarių butą tapo sunku. Be to, žmonai Adelei, sergančiai astma, miesto oras nebuvo pats tinkamiausias, nuvažiavusi į Kauną, ji dūsta, o Linksmakalnis – žalias miestelis, daug medžių, čia sveikatos problemų mažiau", – sakė K.Čekavičius. Jis neslėpė – į Linksmakalnį parviliojo sentimentai gimtinei.

Žmonių, kurie čia gyveno iki iškeldinimo, Linksmakalnyje šiandien tikrai nėra.

Išsikėlus K.Čekavičiui, nė karto neteko apsilankyti Linksmakalnyje – tai buvo uždaras miestelis, į kurį pašaliečių neįleisdavo. 1993 m., pasitraukus sovietų armijai, Linksmakalnyje buvo likę vos kelios dešimtys gyventojų. "Tačiau trauka buvo. Tik kai pasitraukė sovietų armija, iškart važiuodami pro šalį užsukome. Netgi radau pažįstamų, jie tvirtino, kad čia daug laisvų butų, ragino persikelti. Nors naujos gyvenamosios vietos dairėmės ir kitose pakaunės vietovėse: Rokuose, Garliavoje. Vis dėlto nė viena vieta netraukė taip, kaip Linksmakalnis", – patikino pašnekovas.

Džiaugiasi permainomis

Nors Linksmakalnis iš esmės pasikeitė karui besibaigiant, kurį laiką kariškiams pasitraukus buvo niokojamas ir merdėjo. Nors teigiamų permainų būta ir anksčiau, tikrasis Linksmakalnio gyventojas labiausiai džiaugėsi pastarųjų metų permainomis: rekonstruotu stadionu, visuomenės poreikiams pritaikyta sporto sale, išasfaltuotomis ir apšviestomis gatvėmis, atnaujinta mokykla-darželiu, ambulatorija, baigiamu įkurti parku.

Birželio 16-oji – diena, kai pasitraukė sovietų kariai. Ji kasmet Linksmakalnyje paminima kaip Vasaros šventė.

Iš vaikystės K.Čekavičiui pažįstamų žmonių šiandien Linksmakalnyje nėra. Išsikėlę tikrieji gyventojai nebegrįžo į miestelį. "Čia liko vadinamieji virštarnybiniai kareiviai, kurių aš nepažįstu. Dabar Linksmakalnyje vyksta didžiulė kaita, nemaža dalis gyventojų – pensininkai, bet atsikelia ir nemažai jaunų šeimų, kurioms butai mieste sunkiai įperkami. Turime autonominį dujinį šildymą, tai ir būsto išlaikymas pigesnis. Aplink mus gyvena trys jaunos šeimos, kai kurios jau turi vaikučių, kitos, matyt, irgi netrukus turės. O aš labai džiaugiuosi sugrįžęs", – tvirtino tikrasis Linksmakalnio gyventojas.