Močiutės genai vertė vaidinti

– Dirbate ir laisvą laiką leidžiate drauge su žmona. Koks ryšys jus sieja?

– Esame antroji vienas kito dalis, mūsų ryšys bėgant metams tik auga. Susituokėme po pusmečio draugystės. Buvome bendramoksliai, mokėmės dantų techniko profesijos, abu grojome gitara, dainavome. Iš pradžių įsimylėjome, mus vedė aistra. Man buvo 24-eri, o Violetai – tik 20. Po metų susilaukėme dukros, o dar po vienerių – ir sūnaus. Panirome į rūpesčius, bet buitis nenužudė jausmų.

– Kas lėmė tokį profesijos pasirinkimą?

– Violetos mama yra dantų technikė, o man mama pasakė, kad nesugalvočiau tapti aktoriumi, kaip sesuo Nelė. Tiesa, mama neuždraudė man bandyti. Ir aš bandžiau. Stojau Klaipėdoje į tokią keistą specialybę – liaudies teatrų režisūrą. Nepavyko, bet kol bandžiau, labai smagiai pastudentavau. Su manimi kartu tada egzaminus laikė anekdotų karalius Raimondas Šilanskas. Bandžiau laimę ir Vilniuje, bet ir ten nepasisekė. Tada buvau pašauktas tarnauti į armiją, laimė, neišvežė į Afganistaną. O grįžęs nebesiblaškiau, apsisprendžiau pragmatiškai. Kariuomenė ataušino norą tapti aktoriumi. Nedegiau tuo noru, nors ir buvau atletiškas, bet – ne Alenas Delonas.

– Kodėl jus su seserimi taip traukė aktorystė?

– Nelė už mane vyresnė ketveriais su puse metų. Mama su tėvu buvo išsituokusi, tad išlaikė mus viena ir daug dirbo. Ją matydavau tik vėlai vakare. Mūsų močiutė buvo labai teatrališka moteris. Ji buvo itin religinga, bet kartu labai gabi – pabaigusi tik vieną klasę mokėjo lietuvių, lenkų, žydų, rusų ir vokiečių kalbas, rašė lenkiškai ir lietuviškai. Ji sugebėdavo paveikti emociškai, užtekdavo vos poros žodžių ir ypatingo jos žvilgsnio, rankų kalbos bei mimikos. Vilniuje gyvenome pačiame centre. Nelė buvo mūsų viso namo vaikų vadas, pabrėžiu – ne vadė, o vadas. Pasidarydavo iš kokios nors užuolaidos įspūdingą sijoną, sukurdavo visiems vaikams personažus ir tekstus. Vaidinome visi, o vakarais viską tą patį rodydavome tėvams. Buvo neapsakomai smagu. Su Nele dažnai mušdavomės, bet tik porą minučių, o paskui apsikabindavome ir kartu žliumbdavome. Buvome labai artimi.

Paprašė sunaikinti grožį

– Ar dantų technikai patiria stresų?

– Kad ir kaip atrodo iš šono, tai nėra monotoniškas darbas. Kasdien bendraujame su žmonėmis, sutinkame jų labai įvairių, todėl ir streso išvengti nepavyksta. Kartais atrodo, kad vieni gyvena kažkur ateityje, o kiti tramdo save, kad neįliptų atgal į medį. Neseniai atsitiko visiškai neįtikėtina istorija. Moteris neturėjo priekinio danties, padarėme jai labai gražią šypseną. Ji išėjo švytinti, kaip dovaną gavęs vaikas, ir tikrai atrodė kaip mergina iš žurnalo. O po dienos grįžo sugniužusi, nelaiminga ir paprašė visus dantis sulyginti, priekinius nutrumpinti. Pasirodo, vyras iškėlė pavydo sceną. Teko jaunatvišką šypseną keisti į neįdomią. Kartais klientams svarbu ne dantų spalva, forma, o ar jais galės atsidaryti butelį alaus.

– Ar įdomus jūsų darbas?

– Gal ir nelabai, bet kažkada esu perskaitęs kinų patarlę, kuri byloja: „Jei nori ilgai gyventi, pamilk savo darbą.“ Esame sąžiningi, todėl profesijai skiriame labai daug savęs. Net baramės tik dėl darbo, bet galiausiai prieiname prie bendros nuomonės. Niekada nepeikiame vienas kito viešai. Kartu dirbame, turime ir bendrų pomėgių, bet mūsų tai nevargina. Su amžiumi blėstančią aistrą vis labiau pakeičia pagarba. Net vienos dienos išsiskyrimas mums – sunkiai pakeliamas.

– Užsiminėte apie bendrus pomėgius. Kokie jie?

– Nuo studijų metų abu dainuojame. Dar mokykloje buvau ansamblio gitaristas. Kartais namie sukurtas dainas atlikdavome skaipu susisiekę su Violetos senų laikų drauge, gyvenančia Maroke. Ji mus pastūmėjo nueiti į bardų klubą Klaipėdoje „Mėlynas troleibusas“. Lankome jį ketvirtus metus. Ten yra kažkas ypatingo. Kai kas nors dainuoja ant scenos, salėje įsivyrauja tokia tyla, kaip klausantis klasikinės muzikos koncerto. Tai užburia. Be to, pasijutome ten įvertinti, o ir veikti yra ką, sutvarkiau įgarsinimą. Klubo formatas toks, kad ten visada įdomu, yra kam ruoštis.

Išgelbėjo nuo depresijos

– Bet tai ne vienintelis jūsų abiejų pomėgis?

– Violeta tapo. Ją draugė pakvietė į Sauliaus Bertulio pamokas. Nuėjome abu, nes buvau mokęsis dailės mokykloje. Tiesa, nebaigiau, nes tada man labiau rūpėjo dramos būrelis. Po kurio laiko S.Bertulio pamokose liko kelios moterys, vyrai nubyrėjo, tarp jų – ir aš. Įdomu, kad Violeta progresavo kur kas sparčiau už mane. Gaudavome labai sudėtingų užduočių. Kol aš galvodavau, kaip jas atlikti, merginos jau baigdavo. Žmona pas dailininkę Violetą Jusionienę tapo iki šiol. Tiesa, sienas puošia tik keli jos darbai, visi kiti talpinami spintoje. O aš radau sau kitą, seniai pamirštą hobį – gaminti gitaras.