Gyvenant ne pagal griežtą dirbtinį režimą, o taip, kaip širdis sako, kasdienybėje nelieka tiek streso ir rutinos. Pusės metų Ievutę auginanti Dovilė Žebrauskė tik juokiasi, prisimindama senuosius vaikų auginimo būdus.

Trys kartos po vienu stogu

Motinystės atostogų ritmu gyvenanti aktorės Vaivos Mainelytės ir operatoriaus Rimanto Juodvalkio duktė nuobodulio nejaučia. Spindinčiomis akimis, tokiomis panašiomis į mamos V.Mainelytės, Dovilė žiūri į vežimėlyje miegančią dukrą. „Matėte nuotraukas, kur aš dar kūdikis? Mes su dutra tiesiog vienodos“, – moters veidą nušvietė šypsena.

Dovilė prisipažino vis dar gyvenanti įkurtuvių nuotaikomis: neseniai vilniečių šeima persikėlė gyventi su močiute.

„Norėjome, kad liktų močiutei įprastų daiktų, baldų, juk ir taip daug vietos okupavome“, – rodydama į svetainę kalbėjo Dovilė. „O čia – mano kambarys, – vesdamasi į virtuvę, kurioje pavaišino burnoje tirpstančiu pyragu, juokavo D.Žebrauskė. – Dažnai saldumynų nekepu, kad močiutės neerzintume – jai dėl sveikatos daug cukraus negalima vartoti. Tačiau Motiejų palepinti vis tiek reikia.“

Į šeštą klasę progimnazijoje einantis Motiejus prie naujų namų pirmiausiai jaukinosi. Įpratęs gyventi sostinės centre, kur su mama ir broliu gyveno pas Vaivutę – taip švelniai Dovilė vadina savąją mamą, Motiejus manė, kad važinėti į mokyklą bus nepatogu.

„Iš pradžių taip ir liko gyventi pas Vaivutę, o vėliau pamatė, kad važinėti nėra taip jau baisu, sulaukė, kol iki galo įsikursime, nes reikėjo daug remontuoti butą, ir dabar jau gyvena čia“, – šypsojosi Dovilė.

Be griežtų taisyklių

Griežtų taisyklių jaunatviška trijų vaikų mama nekuria ir kitose gyvenimo srityse. Turėdama ir suaugusį sūnų – dvidešimtmetį Jokūbą, ir paauglį, ir kūdikėlį, Dovilė sako, kad geriausia jai bendrauti su vaikais natūraliai, draugiškai.

Tiesa, Motiejui būti prie kompiuterio galbūt šiek tiek ribojama, tačiau uždrausti jo vaikui negalima. „Dabar daug ir mokyklos darbų reikia atlikti kompiuteriu“, – tai, kad vaiko izoliavimas nuo naujovių per daug iš jo atimtų, priminė Dovilė.

Švelniai moters prigimčiai artimesnis ir dabartinis vaikų auginimo supratimas, kai nereikia griežtai taikyti dirbtinio režimo.
„Kai Motiejus buvo mažas, vaikų auginimo supratimas jau buvo labai pasikeitęs, palyginti su tuo, kuris vyravo, kai auginau Jokūbą. Anksčiau juk būdavo primygtinai motinoms rekomenduojama vaikus maitinti kas tris valandas, jeigu tuo laiku miega – žadinti, jeigu nevalgo – pieną nutraukti. Ir ne visuomet tiek mamoms, tiek vaikams tai geruoju baigdavosi“, – liberalesnėmis kūdikių auginimo rekomendacijomis džiaugėsi Dovilė.

Ji tikina: ramus būdas ir kantrumas leidžia išties mėgautis motinyste.

„Jeigu visi trys būtų pametinukai, galbūt tuomet ir tokios didelės kantrybės, kokią turiu, pritrūktų, tačiau man, manau, labai pasisekė“, – pasakojo D.Žebrauskė ir pridūrė, kad Ievutė yra rami ir naktimis gerai miega. Rami mama – ramus ir vaikas.

Iš namų nesiveržia

Savo darbą didelėje tarptautinėje kompanijoje D.Juodvalkytė-Žebrauskė mėgsta, tačiau sako nesanti iš tų motinų, kurios stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš namų. Su sūnumis Jokūbu ir Motiejumi Dovilė buvo iki jiems sueidavo treji, tad moteriai sunkoka įsivaizduoti, kaip reikės palikti dukrą prižiūrėti kitiems, kai jai sueis dveji.

„Pasiilgstu bendradarbių, patinka darbas, tačiau viskam savas laikas. Augindama vaikus jaučiuosi ramiai, nesiveržiu iš namų“, – pasakojo personalo vadybos specialistė.

D.Žebrauskės darbe būna ir streso, ir krūvio, tačiau ne tiek, kad reikėtų sunerimti dėl sveikatos. Pailsi ir atsigauna moteris ne per ekstremalius užsiėmimus ar sportuodama, o mieliau atsiverčia knygą, mezga, nueina į kiną. „Darau mankštą, jeigu užsimanau, bet labiau mėgstu paskaityti, pasvajoti“, – sakė moteris.

Vizijose piešia sodybą

Su vyru operatoriumi Mykolu Žebrausku moteris turi bendrą viziją: vieną dieną gyventi sodyboje.

„Nors kol kas miestas ir jo teikiami patogumai mums dar aktualūs, bet esu ir gamtos vaikas. Man patinka ravėti, mėgstu žemės ūkio darbus. Su vyresniaisiais vaikais vasaromis gyvendavau sode, turėjau labai didelį senelių paliktą daržą. Paskui nebebuvo kam tų šiltnamių prižiūrėti, tad teko sodą užsėti žolyte. Tą dviese su Vaivute ir padarėme. Dabar reikės vėl lysveles daryti – norisi kažką daryti, neįdomu be veiklos sėdėti“, – pasakojo Dovilė.

Dar negreitai ateisiančią senatvę sodyboje besitikinti praleisti moteris mano, kad žmonės gana sparčiai stengiasi grįžti prie gamtos. Ir kiekvienas – savaip.

Ką daryčiau ten gyvendama? Galbūt ir nieko, gal tada jau nieko daryti nesinorėtų, – juokėsi Dovilė. – Skaityčiau, megzčiau, gėles ir skanias daržoves auginčiau, avinuką, vištą. Nors žinau, kaip greitai lekia laikas, bet viskas dar atrodo labai tolima. Reikia įsikurti. Juk kartais ir namą pastatyti užtrunka visą gyvenimą, kai neturi to milijono ir galimybės yra ribotos."

Skrajūnai – tik per atstumą

Vis dėlto, jeigu išsipildys noras ateityje gyventi sodyboje, teks įprasti ir prie mažiau malonių gamtos išdaigų. Paukščiai ir šikšnosparniai – šiuos gyvūnus, švelniai tariant, Dovilė nelabai mėgsta. Tiesa, patys paukščiai jai patinka, bet tik ne tuomet, kai įskrenda į patalpas.

„Man labai baisu, kai paukščiukai įskrenda į kambarį arba įstiklintą balkoną. O Vaivutė apskritai bijo paukščių. Jie gali būti matomi iš tolo, bet neturi prisiliesti“, – pasakojo D.Žebrauskė.

Dar daugiau siaubo moteriai yra įvaręs į kambarį naktį įskridęs šikšnosparnis. Vyras buvo išvykęs darbo reikalais. Pro pravirą langą kažkam įsmukus, Dovilė tamsoje pamanė, kad tai paukštis. Ir taip būtų nesmagu, bet, kai įjungusi šviesą moteris pamatė šikšnorsparnį, tiesiog pakraupo.

„Lėkiau iš kambario, vis šiek tiek pradarydama duris pažiūrėti, ar jis dar ten. Vienąkart pamaniau, kad jau nebėra, atsiguliau, o jis spintoje krebžda, – išgyventu košmaru dalijosi D.Žebrauskė. – Vėliau perskaičiau, kad šikšnosparniai patys labai bijo, ir kad jų negalima liesti, nes jie labai trapūs, bet tokia yra natūrali reakcija – apima baimė, ir tiek.“

Dovilė kiek prisibijo ir aukščio, tačiau daugiau baimių teigia neturinti. „Šiek tiek bijau, kad viskas būtų gerai, bet tai greičiau ne baimė, o kiekvienam vaikų turinčiam žmogui būdingas troškimas“, – šypsojosi D.Žebrauskė.