Šiuolaikinis kinas dažnai praranda pasakojimą – pastebi autorinio kino, sukurto ne Holivudo artelėse, žiūrovai. Kas lieka filme, kai pasakojimo nebelieka?

Kas vis dar svarbu šių laikų kine? Pagaliau – ko reikia, kad sukurtum gerą kiną? Trys užsieniečiai – Tarptautinio Kauno kino festivalio svečiai-režisieriai ir festivalio programos sudarytojas – į kiną žvelgia iš skirtingo požiūrio taško.

Prancūzų rašytojas ir kino režisierius Emmanuel Laurent:

"Amerikiečių prodiuseriai pasakytų, kad geram filmui sukurti reikia trijų dalykų: istorijos, istorijos ir dar kartą istorijos. Aš pasakyčiau, kad svarbiausia rasti požiūrio kampą, iš kurio tu nori papasakoti istoriją. Kai prasidėjo Naujoji banga (prancūzų kino kūrėjų grupė – François Truffaut, Jean-Luc Godard, Claude Chabrol ir kiti – dirbusi XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ajame dešimtmetyje, ir jos kurto kino meninė kryptis, aut. past.), kine pradėtas rodyti gyvenimas toks, koks jis yra.

Ar kinas turėtų rodyti socialines problemas ir padėti jas spręsti? Kažin, ar kinas galėtų būti pajėgus spręsti problemas. Skirtumas tarp menininko ir politiko yra tas, kad menininkas nežino ir nesiūlo sprendimų – jis tik stengiasi suprasti pasaulį, o politikai prisistato kaip perpratę pasaulį ir siūlantys įvairius problemų sprendimo būdus. Tarkim, garsusis J.-L.Godard įsijungė į politiką, netgi tapo maoistu. Kyla daugybė diskusijų dėl to, ar menininkas gali palaikyti vieną ar kitą politinę sistemą. Aš esu įsitikinęs, kad menininkas turi būti nešališkas. Ir kiek įmanoma sąžiningesnis.

Kai prasidėjo Naujoji banga, jos menininkai ėjo koja kojon su laiku – galvojo kaip savosios kartos atstovai ir kine rodė tai, kad buvo aišku, suprantama žmonėms. Jie sugavo realybę ir perkėlė ją į kiną. Šiandieniniame kine to nebėra: filmai nebeturi laiko ženklų, neaišku, nei kada jie filmuoti, nei kas jų herojai. Pasitaiko ir kitokių filmų, bet tai – greičiau išimtis iš taisyklės.

Pagrindinė žinia, kurią aš noriu perduoti filmu ”Dviese ant bangos”, kuriame pasakoju didžiųjų režisierių F.Truffaut, J.-L.Godard draugystės istoriją – jauskitės laisvi kurti kiną, pasiskolinkite, blogiausiu atveju – pavokite filmavimo kamerą ir kurkite. Nebijokite kino industrijos. Jei norite kurti, kurkite.

Vengrų kino režisierius Bela Tarras:

"Tam, kad sukurtum gerą filmą, turi iš tiesų būti ten. Tai yra: filmavimo aikštelėje, kartu su aktoriais, kitais filmo dalyviais. Be to, turi turėti filmo viziją ir jos neišduoti. Kine turi būti savimi ir neklausyti nieko, nepasiduoti nepalankioms aplinkybėms. Turi būti tikras dėl to, ko sieki, ir nedaryti jokių kompromisų. Dėl to, kad nedariau kompromisų, sovietmečio Vengrijos kine buvau tikra balta varna.

Taip, kinas turėtų atspindėti visuomenės problemas. Ir kinas tai daro. Geras literatūros kūrinys paprastai atspindi žmonių problemas. Visuomenės problemas. Tikras, didis menas siekia atspindėti visumą. Ir tai gali būti visuomenė, bet visuomenė visada yra neįgali – joje kažko vis trūksta, kažkas joje netikra, kažkas serga. Bet kine mes vis tiek turime parodyti tam tikrą visumos variantą. Bet tikras menas paprastai nori parodyti, ko toje visuomenėje ar toje visumoje trūksta, ko mes neturime, bet mums reikia, ko mes siekiame.

Kuo filmai, sukurti prieš 20–30 metų skiriasi nuo šiuolaikinių? Neseku šiuolaikinių kino tendencijų. Galiu pasakyti štai ką: jei nori sekti mada ar kokiomis temomis, gali pasimesti. Pasikartosiu: režisieriui reikia būti savimi, žinoti, ką nori parodyti. Svarbu turėti akis, matyti pasaulį. Be to, negaliu kalbėti už kitus. Žinau, kas svarbu man. O kiti man net nelabai ir rūpi. Nesu iš tų režisierių, kurie seka kino tendencijas – žiūriu tik savo draugų ar rimtų kolegų filmus. Manęs nedomina, kas vyksta multipleksuose (kino teatruose su daug salių, kur paprastai rodomas holivudinis kinas – aut. past.). Atsiprašau, bet čia aš tapau aristokratu. Man liko ne tiek daug laiko, kad galėčiau jį švaistyti nereikalingiems dalykams.

Nežinau, kokia yra optimali filmo trukmė. Kartais esu kritikuojamas dėl to, kad mano „Šėtono tango“ tęsiasi 7 valandas. Vokietijoje, Bavarijoje, kasmet vyksta muzikos festivalis, kuriame rodomos Richardo Wagnerio operos. Šio kompozitoriaus operos retai kada trunka mažiau nei 6 valandas, bet žmonės moka didelius pinigus, kad jas pamatytų. Vadinasi, trukmė nėra taip svarbu – svarbu, ar tai įdomu, ar tai paliečia žmones.

Tipiškas kvailas amerikiečių filmo trukmės standartas yra dvi valandos. Taip, man jų neužtenka. Levo Tolstojaus romanas „Karas ir taika“ taip pat ilgas, o taikos dalis netgi labai nuobodi. Bet niekas jam nesakė: o, jūsų romanas per ilgas. Kaip ir nesako haiku meistrams, kad jų eilės per trumpos. Nes tai yra visiškai skirtingi kūriniai. O dėl „Šėtono tango“ – man niekas nesakė, kad tas filmas yra nuobodus. Ateikite, pažiūrėkite, ir pamatysite, kad jis nėra nuobodus.

Tarptautinio Kauno kino festivalio programos sudarytojas Tomas Tengmarkas:

"Holivudas, vadovaudamasis scenarijaus, filmavimo ir kino pardavimo komerciniame kontekste formule, yra sukūręs labai sėkmingus kino gamybos standartus. Holivude sukuriama daugybė filmų ir jie plačiai paskleidžiami po pasaulį. Tuo tarpu autorinis kinas yra įvairesnis ir sudėtingiau kuriamas.

Kino kūryba labai priklauso nuo skirtingų nacionalinių paramos sistemų. Autorinis kinas turi daugiau žanrų, stilių, ir kiekvienos šalies auditoriją jis pasiekia skirtingu būdu. Dėl to autorinį kiną pasaulio mastu platinti sudėtingiau. Kukurūzų spragėsių filmas yra kukurūzų spragėsių filmas visame pasaulyje,  o autorinis kinas yra arba komercinis, arba nekomercinis – tai priklauso nuo valstybės, kurioje jis sukurtas.

Kalbant apie šiuolaikinio autorinio kino tematiką, labai sunku pasakyti, kokios čia tendencijos, nes vadinamajame autoriniame kine egzistuoja ir subžanrai. Autorinio kino trileris, drama, miuziklas yra visiškai skirtingi. Jų neįmanoma vertinti, vadovaujantis tais pačiais kriterijais.

Ar kinas turėtų atspindėti visuomenės socialines problemas? Čia norėčiau pacituoti režisierių Bela Tarrą, kuris sako, kad jį domina realūs žmonės. Tokie žmonės yra sudėtingi, kiekvieną dieną gyvenantys su savo problemomis, santykiais, jausmais ir kartais socialinėmis problemomis. Ir man šiuos realius žmones kine matyti yra įdomu. Bet nemanau, kad visas kinas turėtų atspindėti socialines problemas.

Kuo skiriasi šiandien ir prieš kelis dešimtečius sukurtas kinas? Tai klausimas, į kurį aš neturiu universalaus atsakymo. Pasak režisieriaus Augusti Vilá, vien Barselonoje kiekvienais metais kino studijas baigia apie 100 žmonių. Ir tik keletas jų gali kurti kiną. Tiesa, ekonominės kino kūrybos sąlygos labai pasikeitusios. Dauguma filmų turi būti nešantys pelną ir turi padaryti apyvartą per 1–2 metus. Jei filmas nėra komerciškai sėkmingas, tai pačiai prodiuserinei kompanijai bus sudėtingiau imtis kito filmo dėl griežtesnių investuotojų sąlygų.

Į kino industriją investuoti pinigai, kol filmas kuriamas, duoda papildomą naudą kitoms industrijoms. To nereikėtų pamiršti kalbant apie tai, kaip efektyviai išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Tai, ką kinas duoda žmonių gerovei, neturi ekonominės vertės, bet jis reikalingas visuomenės intelektualiniam progresui. Spręsti apie kiną vadovaujantis ekonominiais terminais yra ideologinė gudrybė, lėmusi daugybę politinių sprendimų. Ir tai – ne vien kino meno problema."