Vis daugiau šeimininkų savo augintinius patiki šunų ir kačių kirpėjams. Klientų įgeidžiai – keturkojo kailį nudažyti spalva, derančia prie šeimininko drabužių, ar nulakuoti gyvūnėlio nagus –  jau  nebestebina.

Šunys – kaip vaikai

Pravėrę specialistų duris, klientai dėsto savo norus, kartais nė neatsižvelgdami, kad jų augintinis baisiai susierzina ar net ketina įkąsti.

Specialistai tikina, kad šunį ar katę puošia ne tai, kad jų kailyje puikuojasi kelios sruogos ryškių spalvų, o tai, kad keturkojis yra švarus, tvarkingai sušukuotas,  jo nekamuoja blusos.

Panevėžyje trečią mėnesį „Kikos“ parduotuvėje gyvūnų kirpėja dirbanti Renata Gajauskienė atskleidžia, kad kirpti gyvūnus nėra paprasta.

„Dažniausiai tenka šeimininkų paprašyti, kad paliktų patalpą ir ateitų savo augintinio atsiimti, kai šis bus sutvarkytas. Šuo – kaip vaikas: veržiasi pas šeimininką, ieško užuojautos, meldžia bučinio, nori žaisti, muistosi šukuojamas ir maudomas“, – „Skundei“ teigė gyvūnų kirpėja. 

Didelėse širdyse daugiau baimės

Pirmą kartą į kirpyklą atvestas keturkojis dažnai bijo, dreba arba urzgia, neleidžia prie jo prisiartinti. Todėl, pasak R.Gajauskienės, iš pradžių būtina susidraugauti.

„Reikia bent šiek tiek prisijaukinti šuniuką ar kitą gyvūną. Iš pradžių su jais švelniai kalbu, drąsinu, glostau. Žinau atvejį, kai keturkojo kliento širdutė iš baimės neatlaikė ir jis nugaišo. Mano praktikoje taip nėra buvę. Jei matau, kad atvestas kirptis šuo labai jaudinasi, spyriojasi, tiesiog atsisakau jį priimti“, – neslepia gyvūnų kirpėja. Ji teigia pastebėjusi, kad labiau jaudinasi dideli šunys, nei patys mažiausieji.

Pasak specialistės, ne visi gyvūnai noriai stovi, dažnai pritūpia ar vėl pakyla, todėl kartais tenka juos rišti. Migdyti, kad bet kuria kaina pagražintų keturkojus, pašnekovė nesiima.

„Tačiau rišti savo „klientų“ niekada neskubu, tik retais atvejais“, – sako R.Gajauskienė. Moteris prisipažįsta buvusi „pakrikštyta“ – jai į ranką įkando Jorkšyro terjeras.

„Nors teko tvarkyti ir didelių šunų, tačiau įkando mažiukas“, – šypsodamasi darbo subtilybes pasakojo gyvūnų kirpėja.

 Vaikosi mados

Per dieną sutvarkanti penkis šešis gyvūnėlius, kirpėja atskleidžia, kad vienam keturkojui išgražinti prireikia trijų ar  keturių valandų. Jei klientų augintinis tvarkingas, prižiūrėtas, jam skiriama mažiau laiko – iki dviejų valandų. 

Pašnekovė sako, kad keturkojus maudo, dažo, šukuoja, tvarko jiems nagus. Dažniausiai klientai prašo, kad jų augintinius kirpėja išmaudytų ir apkirptų. 

„Būna norinčiųjų, kad šunims nudažyčiau plaukus. Dažniausiai prašo juos patamsinti. Nežinau, kodėl norima pakeisti kailio spalvą. Gal vaikomasi kažkokios mados, gal tiesiog derinama prie drabužių, nes daugiausia tokių procedūrų pageidauja Jorkšyro terjerus auginantieji. Galime pastebėti, kad šiuos šuniukus žmonės mėgsta nešiotis“, – kalbėjo kirpėja.

Specialistė primena, kad jaunų šunų nešioti negalima, nes dar tik formuojasi keturkojų stuburas, todėl jis gali iškrypti.

R.Gajauskienė atskleidžia: dauguma klientų nori, kad jų augintiniai būtų apkirpti vadinamuoju sportiniu stiliumi – nugara nukerpama trumpai, uodegoje paliekamas „sijonėlis“, galvos srityje  plaukai tik sušukuojami.

Pašnekovė mano, kad  poreikis gražinti gyvūnus yra todėl, kad patys žmonės, įsisukę į šiandieninį beprotišką bėgimo tempą, nebespėja jais pasirūpinti.

Pasak R.Gajauskienės, maudymas, kirpimas ir sušukavimas kainuoja 50–60 litų. Už augintinio šukuoseną, ausų sutvarkymą ar nagų apkirpimą šeimininkui teks pakloti 35 litus. 

Pasikeitė požiūris

Gerai prižiūrimi šunys į kirpyklą turėtų būti atvedami kas du tris mėnesius, o kad būtų galima palaikyti higieną, būtina juos pasigražinti bent porą kartų per metus.

Panevėžio rajone, Katinuose, gyvenanti, šunų veislyną turinti ir keturkojus gražinanti Elina Charisova teigia, kad žmonių požiūris į savo augintinius labai pasikeitė.

Pasak jos, anksčiau daugelis šunų buvo apnikti blusų, o dabar jų turi vos vienas kitas.

„Jei randu pas keturkojį kokią blusą, tai klientas puola atsiprašinėti, teisinasi nesuprantą, kur jų augintinis galėjo pasigauti parazitų“, – sako specialistė.

Įsitikinusi, kad privačios keturkojų kirpyklos – konvejeris, pašnekovė teigia savo klientams skirianti labai daug laiko.

„Aš dirbu su kiekvienu šunimi atskirai, negailiu laiko, kartais žaidžiu su juo žaisliukais. Pas mane savo keturkojus sutvarkyti dažniausiai atveda pažįstami ir draugai“, – neslepia moteris.

 Kaip teigia E.Charisova, ji niekuomet neprašo augintinių šeimininkų palikti jos vienos su „klientu“.

„Būna ir labai išlepintų keturkojų, jie visiškai neklauso. Tada matosi, kad žmogui vadovauja šuo“, – šypsojosi specialistė. 

Pataria ruošti procedūroms

E.Charisova puikiai pamena vieną kalaitę, kurios kailiu nė karto nebuvo pasirūpinta.

„Šuo atrodė baisiai. Labiausiai nustebino, kai gyvūną atvežusieji aiškino niekaip nesuprantą, kodėl jis nuolat krapštosi“, – pasakojo kirpėja.

Pasak jos, teko paplušėti, kad kalaitė atgautų savo veislei priderančią išvaizdą.

E.Charisova, eidama gatve, visada atkreipia dėmesį į sutiktų gyvūnų išvaizdą. Ji dažnai pastebi apleistų keturkojų.

„Taip ir knieti šeimininkui paaiškinti, jog kaltūnų kamuolį primenantis šuo, kad ir grynaveislis, netenka didžiosios dalies savo žavesio, – sako šunimis besidominti moteris. – Dar juokingiau atrodo šunys, kurių padažytas kailis, net antakiai. Juk svarbiausia, kad gyvūnas būtų tvarkingai nukirptas, sušukuotas.“

Pašnekovė neslepia, kad keturkojai, atvežti pagražinti, neretai gamtinius reikalus atlieka tiesiog procedūrų metu. E.Charisova tokio elgesio nelinkusi priskirti vien gyvūno baimei.

„Žinoma, būna, kad šunys taip pasielgia iš baimės, nerimo, tačiau dažnai,  prieš atveždami gražinti augintinių, šeimininkai jų nevedžioja lauke“, – savo nuomonės neslepia specialistė. Ji savo žmonėms pataria šunį paruošti būsimam kirpimui.

„Keturkojus reikėtų pratinti likus bent savaitei būsimos procedūros“, – atskleidė E.Charisova. Ji pasakojo prieš keletą metų girdėjusi, kad Vilniuje šuo, jam atliekant gražinimo procedūras, nugaišo. Tačiau teigti, kad taip atsitiko dėl streso, nesiryžo. 

Mokosi vieni iš kitų

E.Charisova neslepia, kad jai skambina nemažai jaunų merginų ir prašo jas pamokyti gražinti keturkojus.

„Prieš kurį laiką Rusijoje šuns kirpėjo darbas buvo priešpaskutinėje vietoje po  fekalijų išvežiotojo“, – pastebi pašnekovė.

Pasak moters, Lietuvoje gyvūnų kirpėjų neruošiama. Specialius kursus galima baigti Italijoje, Maskvoje. E.Charisovos tvirtinimu, gražinti keturkojus mūsų specialistai mokosi vieni iš kitų. Bet ne visi turintieji žirkles gali būti šunų kirpėjais – reikia mėgti tokį darbą.

„Nėra kokių nors nurodymų, standartų, pagal kuriuos reiktų kirpti keturkojus. Pati tai išmokau dalyvaudama parodose ir stebėdama šunis. Tiesiog pats šunų kirpėjas turi jausti, kiek reikia palikti plaukų keturkojų papilvėje, reikia atsižvelgti į patį šunį. Daug priklauso ir nuo keturkojo plauko, – teigia A.Charisova. – Geras kirpėjas visada žino, kaip pabrėžti „kliento“ privalumus ir kaip paslėpti trūkumus.“  

Madų nesivaiko

Vilniuje esančios gyvūnų kirpyklos kirpėja Sabina Sadauskaitė „Sekundei“ teigė, kad daugelis žmonių savo augintinius stengiasi prižiūrėti kaip galima geriau.

Turinti dešimties metų patirtį pašnekovė teigia, kad didžiausio lankytojų antplūdžio sulaukia vasarą. Tada, pasak pašnekovės, šeimininkai labiau rūpinasi keturkojų sveikata.

Ji neslepia, kad vieni keturkojų augintojai savo šunis nori palikti be plaukų, kiti – tik šiek tiek padailinti jų kailį.

„Yra visokių kirpimų. Kiekvienos veislės šunis kerpame skirtingai“, – sako pašnekovė.

Pasak kirpėjos, į gražinimo procedūras atvedami ir maži, ir dideli šunys. Specialistės tvirtinimu, jei keturkojai yra agresyvūs, urzgia, jie nėra migdomi – tiesiog uždedamas antsnukis.

„Dažniausiai su šunimis susitariame“, – tikino S.Sadauskaitė. 

Vilnietė specialistė teigė, kad jų kirpykloje daugiausia lankosi nuolatiniai klientai. Moteris tikino, kad sostinės gyventojai nesivaiko madų ir savo šunų neskuba dažyti, o juos į kirpyklą atveda  kas du tris mėnesius. 

Mados pagal kontinentą 

Nenustebkite pamatę rožine ar alyvine spalva nudažytą šunį. Jis tikrai neišsitepliojo.  Iš Italijos atkeliavusi mada gana populiari ir Lietuvoje.

Pasaulyje yra ir šunų šukuosenų madų srovės. Žinoma, jų stilius nesikeičia taip dažnai kaip žmonių. Geriausiai pasaulyje šunų kirpimą išmano anglai, o kailio puoselėjimo ir grožio procedūrų srityje nepralenkiami italai.

Amerikos, Europos ir Rusijos šunų gražinimo stiliai skiriasi. Amerikiečiai mėgsta trumpiau nukirptą šunį. Rusų augintiniai žavi išradingai suformuotomis plaukų keteromis ant nugaros. Europiečių stilius priimtinesnis lietuviams.

Keturkojams skiriami specialūs, visiems odos tipams tinkami šampūnai. Per parodas, kad kruopščiai išdailinti šunys neprarastų savo patrauklumo, naudojamas specialus lakas, sutvirtinantis šukuosenas.

Save gerbiantys šeimininkai šuniuką apkirpti atveža kas 1,5–2 mėnesius, išmaudyti ir išdžiovinti plaukų – kiekvieną savaitę.

Už paprastą kirpimą ir sušukavimą didžiuose šalies miestuose vidutiniškai tenka mokėti 80 litų, už stilingą – 100 litų. Už kaltūnų iššukavimą purškiant specialiomis priemonėmis – dar 10–20 litų.