Jau dešimt metų vyrai mėgaujasi stulbinamu civilizacijos išradimu – „Viagra“. O ką daryti lytinį potraukį praradusioms moterims, klausia JAV žurnalas „Time“ ir ieško atsakymo į šį klausimą.

Neįminta mįslė

Buvo laikai, kai amerikietė Wendy mylėjosi su savo vyru tris kartus per savaitę. Tačiau pastaruosius šešerius metus tamsiai raudonas peniuaras, kuriuo ji gundydavo mylimąjį, guli pačiame stalčiaus gale. Anksčiau vyro glamonės jaudindavo ją, o dabar vargina.

„Netikėtai praradau bet kokią aistrą. Tiesiog nieko nebeliko“, – žurnalui „Time“ pasakojo Wendy, paprašiusi neminėti jos pavardės.

Jau beveik dešimtmetį, maždaug nuo to laiko, kai JAV Federalinė vaistų agentūra (FDA) leido vyrams vartoti „Viagrą“, vaistų gamintojai bando sukurti „mėlynąją piliulę“ moterims, kuri padėtų tokioms, kaip Wendy. Tačiau moterų seksualinio potraukio stoka, moksliškai vadinama hipoaktyviu lytinio potraukio sutrikimu (HLPS), vis dar yra iki galo neįminta mįslė.

Netikėtas atradimas

Vaistų gamintojų tai nestabdo. Tikėdamiesi milijardinių pelnų, galbūt netgi didesnių, nei atnešė „Viagra“, jie jau pradėjo varžytis, kas pirmas sukurs veiksmingą priemonę nuo HLPS. Europos seksualinės medicinos konferencijoje Vokietijos farmacijos bendrovė šią savaitę pareiškė, kad jai pavyko tai padaryti.

„Pastebėjome, kad mūsų sukurta priemonė didina aistrą ir mažina stresą. Atsižvelgus į tai, kad lytinė disfunkcija kamuoja vieną moterį iš dešimties ir kad jokių vaistų nuo to nėra, jaučiamės tikrai įkvėpti“, – sakė bendrovės „Boehringer Ingelheim“ atstovas Michaelas Sandas.

Ši bendrovė praėjusiame dešimtmetyje sukūrė antidepresantą flibanseriną, kuris pasirodė esąs neveiksmingas. Bet neseniai atlikdami tyrimus mokslininkai pastebėjo, kad jis turi netikėtą šalutinį poveikį – kursto blėstantį moterų geismą.

O gal vaistų visai nereikia?

Ar bus leista flibanserinu gydyti moterų lytinę disfunkciją, kol kas neaišku, bet Vokietijos vaistų gamintojų pareiškimas vėl įžiebė diskusijas apie HLPS. Kai kurie psichologai tvirtina, kad tai nėra jokia liga ir kad jokie vaistai čia nepadės.

Masačusetse veikiančios moterų sveikatos organizacijos vadovė Judy Norsigian pripažįsta, kad kai kurios moterys gali pasijusti geriau, vartodamos flibanseriną. Tačiau ji teigia, kad HLPS nebūtinai turi būti gydomas vaistais. Tie, kas bando sumažėjusį libido gydyti piliulėmis, ignoruoja faktą, kad daugumos moterų seksualinei aistrai įtakos turi kasdienė įtampa ir santykių kokybė. Taip pat nederėtų pamiršti kultūrinių veiksnių. Jeigu moteris užaugo tokioje aplinkoje, kur seksualumas buvo smerktinas ir laikomas gėdingu, jos požiūris į lytinius santykius gali būti santūresnis.

J.Norsigian įsitikinusi, kad grąžinti seksualinį potraukį galima be vaistų. Padėti gali įvairios terapijos, proto ir kūno technika, partnerio įtraukimas į problemos sprendimą.
„Šios priemonės gali būti lygiai taip pat veiksmingos. Be to, jos apsaugotų moteris nuo ilgalaikio neigiamo vaistų poveikio, – teigė J.Norsigian. – Šios nemedicininės priemonės padeda šalinti esmines sumažėjusio libido priežastis, todėl gali būti laikomos profilaktinėmis. Toks požiūris yra žymiai veiksmingesnis.“

Hormonų trūkumas

Moterys yra sudėtingi gamtos kūriniai, taip pat ir jų libido. Štai kodėl taip sunku ištirti HLPS. Vyrų erekcijos problemas išspręsti yra žymiai lengviau. „Viagra“ tiesiog didina kraujo pritekėjimą į varpą, ir ji sustandėja. Tuo tarpu moterų problema nėra ta, kad jos nori mylėtis, bet fiziškai negali. Jos praranda susidomėjimą lytiniais santykiais, ypač su tuo partneriu, kurio anksčiau geidė. Ši problema turi daug įvairių psichologinių šaknų, bet mes vis dar daug nežinome apie biologinius procesus, lemiančius moterų seksualinį potraukį.

Iki šiol mokslininkams pavyko nustatyti, kad moterys, kurias kamuoja HLPS, turi mažą testosterono kiekį. Iš tiesų, ši problema dažniau būdinga moterims, kurios išgyvena menopauzę arba kurioms buvo pašalintos kiaušidės. Tokių moterų organizmas išskiria mažiau hormonų, ypač testosterono.

Amerikietės dažnai vartoja vaistus, didinančius šio hormono kiekį, ir gydytojai sako, kad tokie medikamentai yra veiksmingi. Tačiau juos gaminančių bendrovių bandymai gauti FDA leidimą nebuvo sėkmingi.

„Procter & Gamble“ sukūrė testosterono kiekį didinantį pleistrą „Intrinsa“, jis plačiai naudojamas Europoje. Tačiau atlikus tyrimus Jungtinėse Valstijose FDA 2004 m. atsisakė išduoti leidimą naudoti šį pleistrą ir pareikalavo geriau ištirti jo poveikį organizmui.

Į nosį purškiamas vaistas „PT-141“, kuris veikia hormono melanokortino receptorius smegenyse ir skatina lytinį potraukį, taip pat sukėlė abejonių dėl poveikio kraujo spaudimui. Daugiau vilčių teikia gelis „LibiGel“, pagamintas Ilinojuje įsikūrusios bendrovės „BioSante Pharmaceuticals“, bet jo tyrimai dar nėra baigti.

Tyrimų rezultatai – akivaizdūs

Flibanserinas neskatina jokių hormonų. Nauji tyrimai rodo, kad jis padeda moterims, kurios dar nesulaukė menopauzės.

„Dar iki galo nesupratome, kaip jis veikia. Mes įtariame, kad HLPS yra susijęs su serotonino disbalansu, ir kad flibanserinas padeda atstatyti šio neuromediatoriaus pusiausvyrą“, – sakė šį vaistą sukūrusios bendrovės atstovas M.Sandas.

Flibanserino tyrimuose dalyvavo 1378 moterys, kurios dar nesulaukė menopauzės ir maždaug 10 metų gyveno santuokoje. Visoms joms medikai nustatė HLPS. Tyrimo dalyvės kasdien vartojo po 100 mg flibanserino arba placebus ir užsirašinėjo, ar turėjo lytinių santykių ir ar jie buvo tenkinantys.

Tyrimas truko 24 savaites. Moterys, kurios vartojo flibanseriną, per pirmas keturias savaites mylėjosi ir liko patenkintos vidutiniškai 2,8 karto, o per paskutines keturias savaites – 4,5 karto. Placebus vartojusių moterų grupė pasiekė menkesnę pažangą – nuo 2,7 iki 3,7 karto. Pasak preparatą sukūrusios bendrovės „Boehringer Ingelheim“ ekspertų, skirtumas tarp flibanserino ir placebų vartojimo yra statistiškai reikšmingas. Pašalinis poveikis – svaigulys ir nuovargis – buvo nežymus ir trumpalaikis.

O jeigu užsigeis kito?

Kol kas neaišku, ar „Boehringer Ingelheim“ tyrimų rezultatai padės pelnyti FDA pritarimą. Bendrovė tikina, kad tyrimai akivaizdžiai parodė, kad HLPS turi neurobiologinę prigimtį.

Su tuo sutinka ir tokios moterys, kaip Wendy: „Aš nedepresuoju, myliu savo vyrą. Mes puikiai leidžiame laiką kartu. Tačiau pagimdžiusi antrą kūdikį, praradau susidomėjimą seksu.“

Wendy sako, kad sutiktų vartoti vaistus, jeigu jie būtų veiksmingi. Tačiau kai kurie ekspertai sako, kad vienoms moterims piliulės gali padėti, o kitoms atneš daugiau žalos, nei naudos.

Indianos universiteto profesorė Debby Herbenick pripažįsta, kad biologiniai veiksniai gali turėti įtakos libido mažėjimui. Tačiau flibanserinas ir panašūs vaistai nekelia jai pasitikėjimo.

„O kas jeigu jie iš tikrųjų suveiks? – klausia ekspertė. – Juk problema yra žymiai painesnė, negu tiesiog nenoras mylėtis. Yra dalis moterų, praradusių aistrą savo ilgamečiam partneriui. O kas bus, jeigu aistra grįš, bet visai ne tam žmogui, kuriam tikėjaisi?“

Šio „pašalinio poveikio“ kol kas niekas nesugalvojo ištirti.