– Pastaruoju metu lankai daug mokymų. Kokiuose naujausiuose buvai?

– Dalyvavau meistriškumo pamokoje, kur šešias valandas mokėmės metodo, vadinamo „Follow the Follower“ – sek sekantįjį. Tai metodas, kai nė vienas iš improvizacijos partnerių nelyderiauja, kai vienas seka kitą, ir rezultatas gimsta bendrai. Mokymus vedė aukščiausio lygio improvizatorė Beatrix Brunschko, turinti 26 metų patirtį teatro vaidybos ir improvizacijos srityse.

– Ar gali daugiau papasakoti apie šį metodą?

– Pateiksiu pratimo pavyzdį: su partneriu žiūrime vienas į kitą tol, kol pajuntame vienas kito nuotaiką, ir tik tada turime kurti sceną. Taigi, gavę suvaidinti situaciją, kai vienas yra banko darbuotojas, o kitas prašo paskolos, abu turime pajusti vienas kitą ir pradėti veikti iš tos pačios nuotaikos! Beatrix dažnai pasitelkia skruzdėlių aliuziją. Juk jos nesitaria, maždaug: „Aš čia vadovausiu, o jūs darykite, kaip aš.“ Jos tiesiog veikia. Ir viską padaro! Skruzdėlių veikimo būdas, anot Beatrix, iš esmės nusako, kas yra improvizacija. Toks naujas požiūris labai įkvepia. Vadinasi, scenos sėkmė priklauso nuo to, kiek tu matai partnerį. Jei būsi susitelkęs tik į save ir galvosi, koks aš fainas, rezultatas nukentės.

– Kai darai pratimą „Sek sekantįjį“, ar nebūna, kad vis tiek nesąmoningai norisi būti tuo, kuris duoda toną, nuo kurio prasideda nuotaika?

– Taip atsitinka. Bet galbūt geriau suprasime šį būdą, jei aptarsime dar vieną techniką. Lietuvoje lankėsi vaidybos mokytojas Stevenas Ditmyeris iš Niujorko. Jis yra Sanfordo Meisnerio mokinys. Tai legendinis aktorystės mokytojas, o viena jo technikų grįsta partnerio sekimu. Scenoje tau reikia sekti savo impulsus, bet viena sąlyga: tie impulsai turi kilti iš partnerio. Tarkim, jei mudvi dabar darytume šį pratimą ir staiga man kiltų noras nueiti atsisėsti kitur, tai nebūtų tinkama. Nors tai būtų impulsas – jis kilo ne iš tavęs. Bet jei aš staiga pajuntu, kad, žiūrėdama į tave susigėdau ir dėl to noriu palįsti po stalu, tai jau teisinga. Impulsas palįsti po stalu yra mano, bet jis atėjo iš tavęs. Tad mes penkias dienas su Stevenu mokėmės paklusti savo impulsams. Jis sako, kad mes nuo vaikystės mokomi atvirkščiai: neklausyti jų, elgtis gražiai, nes „taip negalima“. Esame mokomi pirma pagalvoti, paskui padaryti. Jo manymu, aktorius turi daryti atvirkščiai. Ir dėl to buvo labai sunku iš gero, padoraus žmogaus staiga virsti žmogumi, kuris klauso savo impulsų ir seka juos.

– Gal kokie savi impulsai tave nustebino?

– Man atrodo, būtent baimė ir susikaustymas labiausiai nustebino. Kiek daug to viduje yra. Kai žiūriu į Steveną, jis kaip vaikas: jam impulsai plaukia labai lengvai ir jis juos vykdo, o kai pati einu atlikti pratimo, ir tas baisu, ir tas. Atrodo, vaidybos patirties daug, bet vis tiek yra daug asmeninio susikaustymo. Stevenas pasakojo vieną istoriją. Amerikoje, kur paplitęs nutukimas, jis su sūnumi važiavo liftu, ir įlipo stambus žmogus. Jo vaikas iš karto sako: „Oho, koks tu storas!“ Stevenas mums pasakojo, kad paskui su vaiku šitaip aptarė situaciją: „Labai džiaugiuosi, kad tu paklausei savo impulsų, bet tavo žodžiai kitą žmogų gali sužeisti, ir jis gali užsimanyti tau pasakyti ką nors įžeidžiamo ar padaryti ką negero.“ Vadinasi, svarbu suvokti ir išmokti, kad meno ir gyvenimo realybės skiriasi, jose galioja skirtingi dėsniai, vertybės. Kad išgyventume, mums reikia atskaitos taškų, kur laisvė prasideda ir baigiasi. O scenoje paprasčiau: tu gali sakyti viską, net tai, ko negali padaryti. Tad, jei partneriui kyla milžiniškas įniršis ir jis užsimano kitą stumti į sieną, jis to daryti negali, bet gali pasakyti: „Aš žiauriai noriu tave įstumti į sieną“, ir žiūrėti, kas toliau įvyks, kaip reaguos partneris ir kur tai nuves. Tačiau jei jis užblokuotų norą stumti į sieną ir partneriui sakytų „tu piktas“, kažkas svarbaus liktų neatverta.

– Kaip manai, kodėl fizinis veiksmas yra riba, o žodis leidžiamas?

– S.Meisnerio pratimo esmė yra būti 100 proc. tikram, koks esi. Tikram – tai truthful. Vadinasi, viską, kas tavyje kyla, privalai išreikšti. Jei pradėsi blokuoti – viskas, nebesi tikras. Užtat išreiškimas turi ribą. Nes pasidalyti privalai, bet, kaip Stevenas sako, negali nieko išsiųsti į ligoninę. Tačiau nepamirškime, kad jau ir pasakyti kartais būna sunku. Tie impulsai būna susiję nebūtinai su agresija, dažnai jie susiję su potraukiu, intymumu. Jau vien pratimas, kai su partneriu žiūrite vienas kitam į akis. To pakanka, kad įsijungtų visi užprogramuoti saugikliai: o jėtau, ką mes čia darome, ką visa tai reiškia, kaip aš jaučiuosi, kodėl tai glumina.

– O partneris tikriausiai būna atsitiktinis?

– Taip, juos paskiria. Ir kai viskas sukasi apie partnerį, tai įkvepia. Nes studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje viskas buvo labiau apie save. Nežinau: ar amžius buvo toks, kai apie save natūraliai daugiau galvoji, ar tai vis dėlto buvo kita aktorystės mokykla.

– Gal dar gali palyginti mokyklą akademijoje su tuo, ką dabar gauni mokymuose?

– Drįsčiau teigti, kad akademijoje nėra visa apimančios mokyklos. Tu patenki į kursą pas vieną meistrą. Ir to meistro požiūris, stilius, jo pakviesti dėstytojai lemia visą išsilavinimą. Ne kokia nors sistema, kai gausi tokį patį lygį patekęs pas bet ką. Dėl to kai kurie kursai, mano pavydui, išeina, pavyzdžiui, dvejus metus Andriaus Žebrausko improvizacijos paskaitų, o kiti – ne. Kaip kad mūsų kursas. Ir aš jaučiuosi negavusi svarbaus dalyko. Tad mano įspūdis, nuoširdžiai sakant, yra toks, kad rimtai ir sąmoningai mokytis aktorystės pradėjau tik po akademijos, būtent iš tų į Lietuvą atvykstančių mokytojų. Ir buvo gera suprasti, kad aktorystė yra amatas, toks pat, kaip bet kuris kitas, kurį žmonės praktikuoja, mokosi ir tobulėja su laiku. O ne kažkoks kultas, stichija. S.Meisnerio nuomone, kad galėtų būti aktoriumi, mokytis reikia 20 metų. Ir, jo nuomone, aktoriaus darbas toks pat sunkus kaip mediko. Tačiau tada ir atsakomybė už savo darbą yra milžiniška. Kai suvoki, ką darai ir kodėl, kokius instrumentus naudoji. Tai buvo nauja, to akademijoje nebuvo. Ten daugiau stichiškumo. Be to, buvo populiarus požiūris, kad menui turi būti 1 000 proc. atsidavęs. Gali gyventi be pinigų, be maisto, svarbu, kad sukurtum tą ypatingą vaidmenį. Nieko panašaus! Gyvenimas parodė, kad yra atvirkščiai: kai saugai save, savo psichiką, savo kūną, savo emocijas, tada ir dirbti sekasi kokybiškai. O tie, kurie nesaugo, – jiems sunku dirbti ir su jais.

Sąmoningai dirbant, save tausojant atsiveria visai kitas ir produktyvumo, ir darbo lygis.

– Kodėl su jais sunku dirbti?

– Todėl, kad jie neadekvatūs. Todėl, kad tada kiti kolegos ne dirba, o jaudinasi: ar partneris nepalūš, gal jis girtas, kodėl jis taip stipriai suima ranką, nors mes vaidiname? Užuot kūrę sceną, galvojame apie pašalinius dalykus. Ir tikrai esu buvusi ta, kuri kelia rūpestį. Ta, kuri nesaugo savęs. Todėl galiu palyginti, kad sąmoningai dirbant, save tausojant atsiveria visai kitas ir produktyvumo, ir darbo lygis.

– Grįžkime prie improvizacijos. Lankai daug mokymų, šitiek investuoji – kodėl improvizacija tave taip traukia, kokią matai jos vertę?

– Paauglystėje, kai supratau, kad noriu tapti aktore, mane patraukė būtent teatras ir improvizacijos. Milijoną kartų žiūrėjau šou „Pagauk kampą“ – gyvai, per televizorių, internete. Žiūrėjau ir svajojau. Ir man visąlaik atrodė, kad turiu tai, ko reikia, kad aš irgi tai daryčiau. Lyg stebėčiau, kaip blynams tešla maišoma, o aš turiu kepimo miltelių ir padėčiau iškepti. Toks stiprus jausmas buvo.

– Kuo skiriasi vaidyba nuo improvizacijos?

– Neturiu pakankamai žinių, kad atsakyčiau, bet žinau, kad improvizacija reikalinga aktoriui tam, kad jis mokėtų gyvai reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Nes būna taip, kad partneris nemato tavęs, jis tokiam lyg transe – savo vaidmens ar kažko – ir tu bendrauji lyg su siena. Visas improvizacijos pratimų trenažas reikalingas būtent tam, kad aktorius išmoktų būti čia ir dabar, reaguoti. Štai ir dabar, kai atėjo padavėja, ir jai iškrito sumuštinis, mes abi gyvai sureagavome. O būna, kad scenoje nuvirsta siena, o niekas nereaguoja. Tada žmonės netiki.

– Ar kiekvienas gali išmokti improvizuoti?

– Gal ne kiekvienam to norisi, bet manau, kad techniką įvaldyti gali kiekvienas ir ji duotų naudos visiems, bet ne kiekvienas norės tuo naudotis nuolat.

– Ar gyvenime improvizacija praverčia?

– Steveno nuomone, impulsų pratimas tikrai praverčia. Tu apskritai išmoksti atpažinti, kad tau jie kyla. Kalbant apie aktorius, kai to nesupranti – kaip išvis kurti vaidmenį? Tik dabar pradedu tikrai suvokti, kokia daugialypė aktoriaus profesija.

– Atrodo, kad skiri tikrai daug laiko savo amatui ir būtent meistriškumui lavinti. Kodėl tau vis dar patinka vaidinti?

– Nes tikrai be galo įdomu ir vis įdomiau. Kuo daugiau technikų išmoksti, tuo labiau supranti, kad jei jų būtų mokoma akademijoje, tai ir turėtume savus Meryl Streep ar Roberto De Niro. Kai lankome tuos kursus, per tris dienas pamatome, kaip pasikeičia aktorius, kai iš jo ištraukiama tai, kas geriausia. Jei toks pokytis įvyksta per tris dienas, kas būtų, jei ketverius metus to mokytumeisi? Galbūt dar papildyčiau, kad labiausiai vis dėlto akademijoje stinga komedijos mokyklos. Ten komedija buvo laikoma kažkuo nerimtu, apie komerciją išvis kalbos nebuvo. O juk realiai aš, kaip aktorė, turiu būti visapusiška, lanksti.

– Kaip matai savo, kaip aktorės, raidą?

– Kai įstojau mokytis, mano pirmieji darbai buvo grynos dramos. Buvau nustebinta, nes juk mane patraukė kitkas. Bet dominavo nuostata, kad tai vertinga, ir aš paklusau. Tik dabar sugrįžtu prie to, kas man patinka ne mažiau. Šį sezoną vaidinsiu „Domino“ teatro spektaklyje „Melagės“ ir dar vienoje premjeroje gruodį, neseniai pasirodžiau „Dviračio žiniose“. Man labai malonu, kad grįžtu prie žanro, kuris mane patraukė prie aktorystės.

– Kas taip gražu komedijoje?

– Džiaugimasis gyvenimu, mėgavimasis buvimu, lengvesnis požiūris. Nes juk kaip gera, kai žmogus reaguoja laisviau, per daug nesureikšmindamas. Ne visada išeina. Bet kai išeina – labai smagu. Ir žiūrovams tai patinka. Ir man atėjo metas džiaugtis.

– Kaip manai – kodėl paplitusi neigiama nuostata komedijos atžvilgiu?

– Gal tai susiję su mūsų šalies praeitimi? Juk, jei gyveni, kur negali būti laisvas, kaip tada džiaugtis? Negali. Turi turi būti atidus, apgalvoti, ką darai, ką sakai. Juk džiaugimasis yra laisvė. Juokas irgi yra laisvė.