Stiklo menininkas D. Razauskas apie studijų metus: Kaunui buvome įdomus reiškinys, aštrus prieskonis

„Kai mes, Stepžukio studentai, iš Žaliakalnio nusileisdavome į Laisvės alėją, labai išsiskirdavome iš miestiečių. Praeiviai šnabždėdavosi mus pamatę. Kaunui buvome įdomus reiškinys, aštrus prieskonis“, – sako dizaineris, stiklo menininkas, juvelyras Dalius Razauskas, prisimindamas studijų tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) laikotarpį.

Nepaisant, kad po studijų praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, menininko ryšiai nei su aukštojo mokslo institucija, nei su buvusiais bendramoksliais nenutrūko. Su kurso draugais, pasivadinusiais grupe „Pelėdos“, D. Razauskas rengia grupines parodas, kuriose pristatomi skirtingų taikomojo ir vaizduojamojo meno šakų kūriniai.

Interviu menininkas dalijasi netikėta istorija apie tai, kas jį atvedė į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, prisimena studijų laikotarpį, atvirauja, kas padėjo išlaikyti ryšį su kurso draugais.

– Į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, dažniau vadinamą Stepžukiu, įstojote 1984-aisiais, būdamas septyniolikos. Menų studijos buvo apgalvotas jūsų pasirinkimas?

– Mokiausi buvusioje Vilniaus 31-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Tuskulėnų gimnazija – aut. past.), sustiprintos dailės klasėje. Man pasisekė, kad dailės disciplinų pamokas vedė jauni, entuziastingi mokytojai. Mokykloje vyravo kūrybiškumą skatinanti atmosfera, buvome ugdomi būti menininkais ir tokie jautėmės. Mokiausi vienoje klasėje su tapytojomis Patricija Jurkšaityte, Egle Gineityte, dar keletas mano bendraklasių yra puikūs architektai, dizaineriai. Juokaudamas galiu pasakyti, kad į Stepžukį mane atvedė meilė – baigęs devynias klases į technikumą nusekiau paskui patikusią bendraklasę. Taip ir atsidūriau Kaune.

– Ar atmosfera technikume skyrėsi nuo vyravusios mokykloje?

– Didžioji dalis dėstytojų buvo jauni, patys neseniai baigę studijas. Jie bendravo su mumis kaip su sau lygiais, o tai sovietmečiu buvo neįprasta. Su jais palaikėme draugiškus, pagarbius santykius. Kadangi mokiausi Vilniaus 31-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri nebuvo tipiška sovietinė mokykla, didelio pokyčio įstojęs į technikumą nepajutau, bet atėjusiems iš kitokių mokyklų atmosfera Stepžukyje atrodė laisvesnė.

Einanti kažkur. / D. Razausko asmeninio archyvo nuotr.

– Studijavote sovietinės okupacijos laikotarpiu. Iš technikumą baigusių yra tekę išgirsti, kad ši institucija buvo tarsi oazė, sauganti nuo tuometės santvarkos, draudimų, apribojimų. Kaip išgyvenote tą laikotarpį jūs, tuo metu jaunas, kūrybos kelią tik pradėjęs menininkas? Juk menininkams valdžia nustatydavo penkmečio planus, kuriuose juodu ant balto buvo parašyta, kokiomis temomis jie gali kurti.

– Užaugau toje santvarkoje ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Visi gyvenome dvigubą gyvenimą: galėjome galvoti, ką norėjome, o kalbėti ir daryti turėjome tai, ką reikėjo. Neatsimenu, kad studijuojant būtų reikėję piešti ar tapyti ideologinius natiurmortus, kurti darbus pagal iš aukščiau „nuleistas“ temas. Tačiau Stepžukis negalėjo būti vieta, kurioje būtų vykęs pasipriešinimas, kadangi institucija buvo stebima saugumo. Karinio rengimo technikume mokė sovietų papulkininkis Kulikovas. Žygiuodavome tiek daug, kad kiti juokais Stepžukį pavadindavo kariniu meninio profilio technikumu. Vienu metu netgi buvo draudžiama mieste vaikščioti daugiau negu trims stepžukiečiams kartu. Tuo laikotarpiu puiku buvo vien tai, kad technikume nebuvo aktyvios komjaunimo organizacijos veiklos. Niekada nepamiršiu ir lietuvių kalbos pamokose (technikume studijavome ne tik menus, bet ir mokėmės bendrųjų dalykų) lektorės Aldonos Ruseckaitės diegto pasididžiavimo mūsų kalba.

– Technikume pasirinkote studijuoti Dekoratyvinės plastikos studijų programą (dabar – objektinis menas), kurioje studentai įgydavo stiklo, odos, tekstilės ir keramikos teorinių ir praktinių žinių.

– Prieš pradėdamas studijuoti Stepžukyje, nebuvau čia atvažiavęs ir apie dėstomas specialybes mano žinios buvo tik teorinės. Man pasirodė įdomus stiklas, sudomino vitražas.

Dekadance. / D. Razausko asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau kūrybos idėjas realizuojate ne tik stiklo meno srityje. Kuriate juvelyriką, baldų dizainą. Ar jau studijuojant išryškėjo jūsų polinkis išbandyti skirtingas taikomojo meno, dizaino šakas?

– Baigęs Stepžukį sulaukiau kvietimų dirbti stiklo gamykloje „Raudonoji aušra“, Aleksoto ir Panevėžio stiklo fabrikuose, bet pasirinkau tęsti studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sykiu tai buvo ir praktiškas sprendimas, nes norėjau išvengti kariuomenės. Mano baigiamasis darbas Stepžukyje buvo dekoruota veidrodinė siena, skirta tuo metu veikusios Modeliavimo katedros interjerui, todėl dizaino studijos akademijoje atrodė natūralus pasirinkimas. Skirtingų taikomojo meno, dizaino šakų sujungimas kūriniuose yra organiškas. Pirma, stiklą panaudojau kurdamas baldus, vėliau jis atsirado ir juvelyrikos, prie kurios grįžau po studijų praėjus tik tam tikram laikotarpiui, darbuose.

– Su kurso draugais iš technikumo, pasivadinę grupe „Pelėdos“, rengiate grupines parodas, kurias pristatote įvairiuose Lietuvos miestuose. Kaip technikume užsimezgusi draugystė peraugo į bendras kūrybos parodas?

Stepžukyje, skatinami lektorės, stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės, dalyvaudavome parodose Lietuvoje ir užsienyje. Atvažiavęs tęsti studijų į Vilniaus dailės akademiją nustebau, kad parodinė veikla nevyksta taip intensyviai, kaip Kaune. Po studijų baigimo dauguma panirome į gyvenimo rutiną, buitį, darbus. Įgyvendinant užsakomuosius projektus labai trūko kūrybos, norėjosi realizuoti kažką savo malonumui. Mano kurso draugai iš Stepžukio dalyvavo parodose, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariais. Jų pavyzdys mane įkvėpė. Prisijungiau prie grupės „Pelėdos“ ir pradėjome rengti bendras parodas.

– Pristatydami grupės parodas, pabrėžiate, kad esate Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo absolventai, nors baigę technikumą, ko gero, visi studijas tęsėte kitose aukštojo mokslo institucijose. Vis dėlto Stepžukis kiekvienam iš grupės „Pelėdos“ yra svarbus, sentimentai šiai vietai – stiprūs. Po studijų baigimo prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai. Kaip pavyko su Stepžukiu išlaikyti tokį ryšį?

– Mano kurso draugas buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje dizaineris Juozas Statkevičius. Jis į savo kolekcijų pristatymus iki šiol kviečia visus savo kurso draugus. Ir taip jau daug metų. Todėl dauguma mūsų kartą per metus susitinkame Juozo pristatymuose. Toks gražus jo gestas padeda išlaikyti ryšį. Be to, Juozo talentas, gebėjimas organizuoti grandiozinius renginius visada darė įspūdį ir buvo geruoju pavyzdžiu, skatinusiu kurti ir mus.

Minibiuras. Tabletė. / D. Razausko asmeninio archyvo nuotr.

– Bendrus kūrybos projektus įgyvendinate ne tik su grupe „Pelėdos“...

– Kartu su juvelyru Tadu Deksniu ir dabar jau a. a. dizainere Rūta Bruožiene taip pat buvome subūrę grupę 3A3D. Intensyviai kūrėme penkerius metus, parodose pristatydami darbus iš juvelyrinės emalės. Su bendraklasiais, kurie dirba architektais, kartkartėmis irgi vystome bendras veiklas. Vieno iš bendraklasių pavyzdžio paskatintas, įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą. Mokykloje, technikume, akademijoje užsimezgę ryšiai nenutrūksta, palaikome vieni kitus.

– Ar po studijų technikume baigimo esate į jį sugrįžęs? Ar vieta labai pasikeitusi? Ar jis vis dar žadina prisiminimų?

– Esu kelis kartus užsukęs aplankyti lektorės Sigitos Grabliauskaitės. Ji savo studentams buvo autoritetas. Nepaisant, kad po studijų baigimo Stepžukyje praėjo daug laiko, jis atmintyje išlikęs kaip labai svarbi vieta. Tai, kad technikumą yra baigę tokie menininkai kaip Rimantas Dichavičius, Stasys Eidrigevičius ir daugybė kitų, rodo, kokia tai buvo ypatinga mokykla ir kokie stiprūs dėstytojai ugdė jaunuosius menininkus. Buvome parengti labai stipriai. Tai patvirtina faktas, kad, studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, mano piešimą dėstytojai pavadindavo buvusios prabangos likučiais. Stepžukis Lietuvos mastu padarė labai didelę kultūrinę įtaką. Jis tiek pat reikšmingas, kiek ir Vilniaus dailės akademija. Ir pats Kaunas mano studijų technikume laikotarpiu buvo išskirtinis, nors ir buvo stipriai juntama miesčioniška dvasia. Kai mes, Stepžukio studentai, iš Žaliakalnio nusileisdavome į Laisvės alėją, labai išsiskirdavome iš miestiečių. Praeiviai šnabždėdavosi mus pamatę. Kaunui buvome įdomus reiškinys, aštrus prieskonis.


Šiame straipsnyje: Santakadailė(santaka)Dalius Razauskasstiklo menininkasjuvelyrasKauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumasparodosSantakaMedijų rėmimo fondas

NAUJAUSI KOMENTARAI

pastabėlė

pastabėlė portretas
Tikrai ne jo karta iš S.Žuko technikumo buvo įdomi , žymiai ankstesnės kartos...
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių