- Austėja Kuskienė, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Mokykla viešajam kalbėjimui skiria labai nedaug laiko arba jo neskiria visai, tad iš kur žmonėms semtis įgūdžių, LRT KLASIKAI sako aktorė Adrija Čepaitė, rengianti viešo kalbėjimo kursus. „Viešąjį kalbėjimą galima būtų palyginti su važiavimu dviračiu: galime teoriškai paaiškinti, kaip tai daryti, bet vargu ar kuris nors iš mūsų, pirmą kartą be praktikos sėdęs ant dviračio, jau važiuotų“, – sako aktorė.
– Vedate seminarus ir mokymus žmonėms, kuriems tenka viešai kalbėti. Kokie žmonės dažniausiai atvyksta mokytis, pasikonsultuoti ir kur jie pritaiko gautas žinias?
– Viešai kalbėti tenka labai įvairiems žmonėms. Dalis jų iš verslo pasaulio, įmonių atstovai, valdininkai. Tai žmonės, kurie turi skaityti pranešimus konferencijose ar kituose renginiuose.
– Su kokiais klausimais, kokiomis problemomis jie susiduria?
– Turiu pastebėti, jog mokykla viešajam kalbėjimui skiria labai nedaug laiko arba jo neskiria visai. Bent man neteko girdėti, kad vidurinėje mokykloje būtų dėstoma retorika. Tad iš kur žmonėms semtis įgūdžių? Viešąjį kalbėjimą galima būtų palyginti su važiavimu dviračiu: galime teoriškai paaiškinti, kaip tai daryti, bet vargu ar kuris nors iš mūsų, pirmą kartą be praktikos sėdęs ant dviračio, jau važiuotų. Čia lygiai ta pati sistema, tad reikia praktikos, kurios žmonės neturi.
Problemos, su kuriomis jie dažniausiai susiduria, yra stresas, nežinojimas, kaip paruošti kalbą, kas toje kalboje turi būti svarbu, kokia turėtų būti kalbos struktūra, kaip padaryti, kad kalba būtų įdomi, galų gale netgi kaip apsirengti.
Turėdami medžiagą, žmonės dažnai nežino, kas joje yra svarbiausia ir kaip ją sudėlioti, kad klausytojai išgirstų ir suprastų būtent tai, ką kalbėtojai nori pasakyti. Didžiausia klaida ta, kad visi įsivaizduoja, jog geras kalbėtojas yra tas, kuris turi gerą idėją ir įdomiai pasakoja. Iš tiesų geras kalbėtojas yra tas, kuris sugeba pažvelgti į savo kalbą auditorijos akimis. Kitais žodžiais tariant, jo santykis su auditorija yra ne „aš ir auditorija“, o „mes ir problema“ ar „mes ir idėja“. Labai svarbu, kad žmonės, išklausę kalbą, ką nors sužinotų, gautų, kalba turi turėti vertę.
– Minėjote, jog viešai kalbant dažnai susiduriama su stresu. Kokių dar baimių turi viešai kalbantys žmonės?
– Dar viena dažna baimė yra blogai pasirodyti. Neretai žmonės įsivaizduoja, kad kalbai nereikia ruoštis, jie eina kalbėti manydami, jog užteks improvizuoti. Noriu pabrėžti, kad ruoštis kalbai yra privaloma. Maža to, jei žmogus nėra įgudęs kalbėtojas, iš pradžių jis turėtų savo kalbą įsirašyti, ją perklausyti, sakyti ją šeimos nariams, vaikams. Ir, jeigu vaikas nepabėgs, išklausys – jau gerai.
– Norite pasakyti, kad geras kalbėjimas yra išugdomas dalykas?
– Išugdomas, bet yra ir tokių žmonių, kuriems geriau nekalbėti viešai, nes tikrai ne kiekvienas turi tokį talentą. Žmogus turi žinoti, ką jam lengva išmokti ir lengva daryti. Jeigu jam lengva išmokti kalbėti, lengva pasirašyti kalbą – tai yra jo sritis. Rezultatai bus puikūs, jei žmogus tobulinsis. Jei žmogui sunku išmokti, bet lengva daryti, tai irgi jo sritis. Bet jei žmogui sunku išmokti ir sunku daryti, tada geriau imtis visai kitokios veiklos. Mes visi gimstame turėdami polinkį į vienus ar kitus dalykus.
– Ar kreipiate dėmesį ir į kalbos taisyklingumą?
– Lietuvių kalbos kirčiavimo taisyklės labai sudėtingos, tad gerai kirčiuojančių žmonių labai nedaug. Priklausomai nuo to, kokiame regione žmonės gimė ar augo, jie neretai žemaičiuoja ar aukštaičiuoja. Man pačiai tai daugiau pliusas nei minusas, bet dauguma žmonių stengiasi neparodyti, iš kokio krašto jie yra kilę.
Dar viena problema – kalbos šiukšlės, kurios parodo, kad žmogaus mintis sustojusi, kad žmogus pirmiausia kalba ir tik paskui mąsto. Geras kalbėtojas mintimis visada lenkia savo žodžius.
– Aktorė ir režisierė Aldona Vilutytė, pasakodama apie scenos kalbą, pastebėjo, kad šiuolaikinis jaunimas mažai skaito, todėl jų kalba labai skurdi. Ar ir Jūs galite įžvelgti tokią pat tendenciją?
– Dirbdama verslo pasaulyje, susiduriu su daugybe jaunų žmonių, kurių akiratis, požiūris į pasaulį, kalbų mokėjimas ir drąsa stipriai lenkia mūsų aktorių. Taip pat pastebėjau, kad šiuolaikiniai trisdešimtmečiai yra labai įdomi karta ir kalba išties neblogai.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Geštalto praktika“: metodai, padedantys pažinti žmogaus vidinį pasaulį
Geštalto terapija – tai humanistinis psichoterapijos metodas, orientuotas į žmogaus gebėjimą suvokti ir integruoti savo jausmus, mintis ir elgesį. Jos tikslas – padėti asmeniui pasiekti didesnį sąmoningumą ir atsakomybę už savo gy...
-
Vaikų saugumas: gali padėti artimi santykiai ir technologijos
Šiandieniame sparčiai besivystančiame pasaulyje vaikų saugumo užtikrinimas kartu išlaikant jų nepriklausomybės poreikį ir atsakingumą tampa ne vienos šeimos iššūkiu ir nesutarimų priežastimi. Nesprendžiamos ir ats...
-
Tyrimas: lietuvių emocinis atsparumas kur kas blogesnis nei Europoje1
Kas antras žmogus Lietuvoje abejoja savo gebėjimu susitvarkyti su iškilusiais sunkumais, o kas penktas jaučia nepasitikėjimą savimi. Tokias tendencijas atskleidė „Tele2“ užsakymu atliktas, kartu su Vilniaus universitetu (VU) parengtas...
-
Po Naujųjų – suaktyvėjęs lietuvių įsitraukimas į hobius: psichologai turi paaiškinimą1
Sausiui prasidėjus, gyventojai stačia galva neria į hobius. Iškart po Naujųjų – užsipildė sporto salės, baseinai, šokių, keramikos užsiėmimai. Tendencija nesikeičia metai iš metų, naujų tikslų įgyvendinimo daugelis gr...
-
Švenčių padarinys – pošventinis liūdesys15
Po švenčių neretai jaučiamės apsunkę ne tik nuo silkės ar baltos mišrainės. Sunkios tampa ir mintys. Kaip sausį nepasiduoti pošventiniam liūdesiui ir vėl grįžti į ritmą? ...
-
Sausis – liūdniausias mėnuo?1
Po švenčių spindesio sausis daugeliui gali atrodyti ir atrodo tamsiausias mėnuo. Kaip išvengti šios sausio mėnesio depresijos? Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Žmogaus studijų centro partneriu – psichologu Justinu Buroku...
-
Ekspertė pataria, kaip išmokti „sveikai“ pyktis1
Didysis santykių menas – ne nesipykti, o mokėti išsakyti savo nuomonę ir poziciją be ilgų kivirčų ar durų trankymo. ...
-
Paromis neužmieganti Rūta Survilaitė – atvirai apie nemigą: ir daiktai ima keisti formas22
„Taip atrodo nemiga. Labai prašau plačiai dalintis. Tai svarbu“, – savo feisbuko paskyroje neseniai rašė teisininkė, vertėja, poetė Rūta Survilaitė, savo mintimis besidalijanti ir tinklaraštyje „Margos p...
-
Panika ir panikos priepuoliai – ne tas pats: kaip atskirti ir sau padėti
Dažnai apimti panikos žmonės sutrinka ir nežino, ko girebtis. Kodėl kai kuriuos žmones staiga apima kūną ir protą paralyžiuojantis baimės ir nerimo jausmas? Ar įmanoma kontroliuoti savo elgesį, kai, rodos, širdis iššoks i&scar...
-
Po egle padėkite meilę ir pagarbą vienas kitam
Kalėdų laukimas įaudrina vaiko vaizduotę: vaikas mato naujausių žaislų reklamas, viskas atrodo spalvinga, nauja ir dėl to dar labiau geidžiama. Be to, ir darželyje arba mokykloje vaikai dalijasi įspūdžiais, ko paprašė Kalėdų Senelio ar t...