Vaicekauskienė neigia lietuvių kalbai kylančius pavojus ir net bando „moksliškai“ tai įrodyti. Pavyzdžiui, aptardama viešuosius užrašus ji pasitelkia dešimtmečio senumo studenčių darbą, kurio rezultatai (jau tada!) atskleidžia, kad „dauguma reklamos ir informacijos vartotojams yra lietuviška, likusi – turistams skirti užrašai ir prekių ženklai“ (p. 265). Dauguma – vadinasi, dar daugiau nei pusė. Kita vertus, kaip iš iškabos (kad ir kavinės) nuspręsti, kam – vietiniams ar turistams – ji skirta? Knygoje visai nutylima didelė emigracija, fiziškai kelianti pavojų ne tik lietuvių tautai, bet ir kalbai. Ypač didelį pavojų lietuvių kalbai pastaruoju metu kelia būtent liberalioji ideologija, plaunanti tautos ir tautinės valstybės pamatus.

Knygoje nemažai kliūva ir tautinės kultūros patriotams. Patriotizmas be skrupulų nurašomas kaip sovietmečio reiškinys: „[p]o ketvirčio amžiaus Nepriklausomybės šiandien ypač akivaizdus posovietinės „patriotinės tautinės kultūros“ artimumas sovietinėms ideologijoms ir praktikoms“ (p. 284). Taip be jokių argumentų (mokslo veikale!) modernią tautinę kultūrą tapatinti su sovietine ideologija yra mažų mažiausiai neatsakinga.

Knyga atsirado ne iš noro taisyti, keisti lietuvių kalbos norminimo tradiciją, o iš siekio jos visiškai atsisakyti.

Nerimą autorei kelia ne tik lietuvių patriotizmas, bet ir iš jo kylanti pagarba lietuvių kalbai. Tai vadinama gimtosios kalbos kultu. Piktinamasi, kad ši pagarba diegiama jaunimui. Ir tai nebėra nuostabu. Susilpninus vertybinį ir emocinį ryšį su gimtąja kalba, suvokus ją vien instrumentiškai, kaip „socialinių grupių interakcijos priemonę“, be skrupulų galima jos atsisakyti ir pereiti prie bet kurios kitos.

Vaicekauskienė netiesiogiai ragina visiškai atsisakyti bendrinės lietuvių kalbos norminimo, palikti ją „savireguliacijai“. Šis raginimas ignoruoja vieną esminį dalyką. Bendrinė lietuvių kalba radosi kaip sąmoningos, valingos veiklos rezultatas, ir toks tegali išlikti. Siūlyti palikti ją savieigai tolygu leisti pačiai gyvuoti, pačiai tvarkytis nuo tautos atsietai valstybei.

Tokios vienos pagrindinių knygos autorių ir vienos iš jos sudarytojų pažiūros duoda toną visai knygai. Ji parašyta daugiausia remiantis kovingojo neoliberalizmo, arba libertalizmo, ideologija. Knyga atsirado ne iš noro taisyti, keisti lietuvių kalbos norminimo tradiciją, o iš siekio jos visiškai atsisakyti. Joje pateiktos analizės ir vertinimai, deja, daugeliu atvejų prieštarauja tautos, jos kalbos ir tautinės valstybės idėjai.