- Daiva Juonytė, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Su iliustratore Tekle Ūla Pužauskaite susitikome pakalbėti apie meną, kūrybą, tačiau staiga pokalbis pasisuko netikėta linkme ir pačios nepastebėjome, kaip pradėjome diskutuoti apie moteriškumą, feminizmą ir sielos ligas. Gal ir nenuostabu – menininkės piešiniuose dažnai pastebimos ryškios ir drąsios moterys, o kaip sako pati Teklė, dažniausiai įkvėpimas ateina patyrus tamsų gyvenimo etapą.
– Sakoma, kad galima labai daug pasakyti iš to, kaip žmogus pristato save. Kaip dažniausiai prisistatai nepažįstamiems?
– Prisistatau labai trumpai: menininke, iliustratore, grafikos dizainere ir kačių motina.
– Kačių motina skamba intriguojančiai.
– Dabar auginu katinus, tačiau net ir jų neturėdama jau buvau taip vadinama – kažkada prižiūrėjau viso namo kates. Su šiais gyvūnais labai greitai randu ryšį. Ir kūryboje dažnai juos vaizduoju.
– Studijavai tekstilę, tačiau į tavo gyvenimą atkeliavo piešimas. Kaip tai atsitiko?
– Turbūt, kaip ir daugelis, piešiau visą gyvenimą. Mano abu tėvai yra Vilniaus dailės akademijos absolventai, taip pat seneliai iš mamos pusės, tad turbūt buvo nulemta, kad ir aš suksiu tuo keliu, nors mama ir labai tam priešinosi (šypsosi). Aistra piešti atsirado antrame kurse. Gavome užduotį kiekvieną dieną ką nors nupiešti: aplinką, žmones. Taigi natūraliai pradėjau tai daryti dažniau. Prie to prisidėjo ir asmeniniai įvykiai. Turėjau šunį, kuris man buvo labai brangus. Kai jo netekau, labai sunkiai sekėsi valdyti emocijas. Piešimas buvo priemonė, padėjusi jas išreikšti. Pamažu pradėjau darbus kelti į instagramą, žmonės pamatė, atsirado užsakymų. Viskas taip išsirutuliojo, kad dabar iš to gyvenu.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Piešimas tau buvo savotiška terapija?
– Kažkuria prasme taip. Po šuns įsigijau katiną, kuris kažkaip labai mane įkvėpė. Taip katinai apsigyveno ir mano piešiniuose. Viskas vyko organiškai ir natūraliai.
– Tavo kūriniai labai ryškūs, spalvingi. Mėgsti ryškias spalvas?
– Aš niekada gyvenime nemėgau daug spalvų vienoje vietoje. Mano patys pirmieji piešiniai, sukurti po visų išgyvenimų, buvo nespalvoti, itin grafiški. Paskui nusipirkau labai gražių rožinių žymiklių ir kūriniuose atsirado rožinė (juokiasi). Iš tikrųjų ši spalva labai traukia akį. Anksčiau daug piešdavau ranka, šiandien beveik viską darau kompiuterizuotai. Jeigu piešiu tonais, tai dažniausiai naudoju trijų spalvų tonus. Paprastai tai būna rožinės variacijos, mėlyna ir geltona. Tiesą sakant, nekenčiu geltonos spalvos, bet ji labai gražiai atrodo deriniuose su rožine (juokiasi).
– Esi surengusi parodą apie moteriškumą „Ir visos jos nuostabios...“ Dažnai nevengi šios temos ir savo darbuose. Kas tau yra moteriškumas ir kodėl, tavo manymu, reikia apie jį kalbėti?
– Man moteriškumas, kaip sąvoka, yra labai aktuali. Kiekvienai moteriai moteriškumas yra labai skirtingas dalykas. Noriu kalbėti ta tema, nes apie ją prikurta labai daug standartų. Vis dar gajūs stereotipai, kad moteris turi būti labai elegantiška, visada pasipuošusi, vaikščioti su aukštakulniais, suktis virtuvėje ir gimdyti vaikus. Manau, kad moteriškumas priklauso nuo kiekvienos moters, nuo to, kas jai aktualu ir svarbu. Man moteriškumas yra suknelės, puošimasis, mylėjimas ir priėmimas savęs tokios, kokia esi. Buvimas savimi, nepriklausomai nuo to, ką galvoja kiti. Galbūt tai yra kiekvienos moters savybė, bet ne visos tai moka. Nežinau, ir ar man tas pavyksta, bet labai stengiuosi.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Dabar labai populiaru įvairiomis formomis kalbėti apie moteriškumą: feisbuke kuriasi grupės, žiniasklaidoje publikuojami tekstai, prie to nemažai prisideda ir influenceriai. Kaip manai, kodėl XXI a. mes turime apie tai kalbėti? Kaip atsitiko, kad kažkuriuo metu supratome, jog užmiršome, ką reiškia būti moterimi?
– Manau, kad apie tai kalbėti dabar yra tiesiog madinga. Kai aš pradėjau tuo domėtis, Lietuvoje dar nelabai kas tą darė. Instagrame seku daug užsienio menininkių – Australijos, Europos šalių jaunas kūrėjas, taigi aš įkvėpimo sėmiausi iš jų. Man patinka tai, kad jos kalba ir kokiu būdu kalba – per savo darbus. Lietuviai dar nelabai šnekėjo apie tokius dalykus.
Aš dar ir dabar nemanau, kad labai drąsiai apie tai kalbu, nes užsienyje jos daug atviriau viską daro. Bet, grįžtant prie klausimo, manau, kad tai dabar yra ant bangos, kaip prieš tai buvo su ekologija. Tokios bangos yra gerai, tačiau aš bijau, kad ji tiesiog praeis kaip #metoo situacija. Kažkuriuo metu visi apie ją kalbėjo, bet dabar viskas nuslūgo, nors pati problema niekur nedingo. Man atrodo, kad kalbėjimas turi duoti naudos, šviesti žmones. Dažnai pastebiu, kad daug kalbama, bet nepaliečiamas kito žmogaus vidus.
– Kaip pati sakai, ta tema kalbi gana seniai. Nebuvai vadinama feministe?
– Juokingiausia, kad esu skaičiusi, jog kiekviena moteris yra feministė, tačiau aš niekada savęs tokia nelaikiau. Visi mane vadina nihiliste, bet aš galvoju, kad šiais laikais, kai mes turime visas teises pačios kurti ir skelbti savo taisykles, manau, kad kiekviena moteris yra atsakinga už savo veiksmus ir už tai, kaip ji save pateikia ir kokį atsaką iš to gauna. Žinau, kad daug kas gali mane užsipulti dėl šių žodžių.
Prisimenu #metoo situaciją, kur dažniausiai buvo kalbinama tik viena, nukentėjusioji, pusė. Ten, kur yra du žmonės, niekada nežinai, kas iš tikrųjų vyko. Manau, kad kiekviena moteris ar mergina yra atsakinga už save. Jeigu nori, kad tave gerbtų, taip ir elkis. Mes turime viską, tačiau labai dažnai tuo nepasinaudojame ir to nevertiname. Yra šalių, kur moterys turi kovoti už savo, savo vaikų gyvybę, teisę į išsilavinimą. Tuo požiūriu mes turime viską. Lietuvoje moterims reikia skatinti meilę sau. Didelė dalis jų savęs nemyli, gal todėl ir patenka į tokias situacijas.
– Kokia tau yra šiuolaikinė moteris?
– Šiuolaikinės moters idealas man yra moteris, kuri, nors ir labai daug visko išgyveno, bet vis tiek nepalūžo. Ji stipri vidumi, šypsosi, niekada nepasiduoda ir nieko nekaltina.
– Pieši gana drąsiai, atvirai, nevengi apnuoginto kūno. Kaip reaguoja žiūrovas?
– Gyvai nedažnai tenka jį sutikti, o instagrame jokių reportinimų dar negavau. Tai gal ir viskas gerai (juokiasi).
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip atrandi temas piešimui?
– Sunkiai (juokiasi). Aš visada sakau, kad bloga nuotaika, depresija, palūžimai yra mano kūrybos, idėjų generavimo variklis. Tuo metu nesinori nieko daryti, bet gimsta labai daug idėjų. Tokiomis akimirkomis aš darau eskizus, o piešiu, kai aplanko geresnė nuotaika. Kai man viskas gerai, man atrodo, kad aš nebeturiu apie ką šnekėti.
– Mūsų visuomenėje nėra įprasta kalbėti apie emocinę būklę, sielos ligas.
– Apskritai mūsų visuomenėje nelabai šnekama. Aš pati augau tokioje šeimoje, kur mes nekalbėjome apie savo emocinę būklę. Galbūt tai sovietinių laikų palikimas. Labai gerai tai matau stebėdama savo močiutės elgesį: negali savo kaimynui parodyti, kad tau blogai, turi visą laiką šypsotis. O aš šeimoje buvau tokia anarchistė: jeigu man blogai – aš parodysiu, kad man blogai, jeigu man nesiseka – aš to neslėpsiu. Nenoriu apsimetinėti, kad man puikiai sekasi, jeigu taip nėra.
– Kas tau mene yra svarbiausia? Kaip tai atsispindi tavo kasdienybėje ir laisvalaikio pomėgiuose?
– Manau, kad erdvinė forma. Studijuodama tekstilę bandžiau eksperimentuoti su mini skulptūromis. Mėgstu neaiškias figūras, neišbaigtus siluetus. Vienu metu buvau stipriai pasinėrusi į keramiką, tačiau išsikvėpiau. Mėgstu fotografiją, tačiau šiuo metu ji visiškai nustumta į šalį. Ir, žinoma, tekstilė. Labai pasiilgstu audimo. Tai hipnotizuojantis dalykas, bet labai imlus laikui ir kantrybei. Turi sugalvoti tikrai gerą darbą, kurį vertėtų daryti. Dievinu siuvinėjimą, deja, negaliu to daryti, nes nuo antro kurso kenčiu rankos skausmus. Dabar net sagų normaliai negaliu įsisiūti.
– Sakei, kad keletą menininkių seki instagrame. Gal galėtum paminėti keletą jų, padariusių didžiausią įtaką?
– Tai Tara Booth, Nomi Chi, Charline Bataille, Lauren YS, Kristen Liu-Wong, Theresa Baxter, Laura Callaghan ir Audra Auclair. Žinoma, tie kūrėjai keičiasi, nes keičiasi tai, kas man aktualu.
– Kiekvienas menininkas susiduria su vadinamaisiais artblokais. Kaip sekasi dorotis su jais?
– Dažniausiai taip būna su užsakymais. Jeigu nekyla jokių minčių asmeniniams darbams, tiesiog nepiešiu. Kai reikia užsakovui, viskas šiek tiek kitaip: dažniausiai žmogus jau ateina su kažkokia savo idėja. Tada naršau internete, pašneku su žmogumi, sužinau, ko jam reikia. Anksčiau labai save dėl to spausdavau. Dabar esu šiek tiek nuolaidesnė – nenoriu, nepiešiu, veikiu ką nors kita, žiūriu serialus, žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Leidžiu sau atsipalaiduoti. Pastebėjau, kad artblokas greičiau praeina, kai esu sau atlaidesnė. Labai svarbu atrasti, kas pačiam labiausiai tinka: gal tai bus vaikščiojimas lauke arba sportas.
– Yra temų, kurių vengi?
– Sakyčiau politikos, bet porą kartų esu subtiliai palietusi ir ją (šypsosi). Asmeninėje kūryboje vengiu religijos, nes tai labai jautri tema. Mes kiekvienas renkamės, kuo tikėti, ir nenorėčiau kažkam primesti savo pažiūrų arba, dar blogiau, ką nors tuo įžeisti.
– Kaip atrodo tavo įprastinė diena?
– Jei atvirai, mano gyvenimas labai monotoniškas (juokiasi). Aš turiu nuolatinį darbą, tad nuo 8 iki 16 val. būnu jame. Visas kitas laikas lieka man. Sportuoju, piešiu. Esu namisėda ir man patinka būti namuose.
– Galbūt mėgsti skaityti arba žiūrėti filmus?
– Labai mėgstu komiksus, esu pamišusi dėl „Marvel“ filmų. Mane domina viskas, kas susiję su fantastika, mistika. Žiūriu serialus. Mėgstu istorines, šviečiamąsias knygas – tokias, iš kurių galėčiau ką nors išmokti. Nemėgstu švaistyti laiko, man viskas turi turėti prasmę.
– Koks tavo svajonių projektas?
– Tiesą sakant, stengiuosi neturėti tikslų, nes kai jų nepavyksta įgyvendinti, labai nusivili. Stengiuosi dirbti džiaugdamasi mažais pasiekimais. Tikslus keliu tik keliems mėnesiams į priekį. Didesni planai – kelionės.
– Kas daro tave laimingą?
– Nuskambės juokingai, bet gyvūnai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, tad pati laimingiausia esu būdama namuose su katinais. Kartais užtenka 15 minučių juos stebėti, kad mane apgaubtų laimės burbulas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas2
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!4
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Amerikiečių rašytojas M. Finkelis: meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas
Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, ...
-
G. Nausėda iš būsimojo kultūros ministro tikisi didesnio finansavimo šiai sričiai10
Prezidentas iš būsimojo kultūros ministro tikisi Kultūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo, didesnio finansavimo kultūros darbuotojams, sako jo patarėja. ...
-
Užgeso rašytojas ir skulptorius J. Šikšnelis1
Klaipėdą pasiekė liūdna žinia apie netikėtą rašytojo, skulptoriaus ir buvusio Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio mirtį. Gruodžio pradžioje jis planavo pristatyti klaipėdiečiams savo naujausią roman...
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa1
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...