– Papasakok trumpai apie „Juodos bangos“ pradžią. Kaip prasidėjo šis vinilinių plokštelių leidybos verslas?

– Pradėjau iš altruizmo, nes išsikėliau tikslą pabandyti surinkti kokybiškos muzikos, kuri, mano manymu, yra išskirtinė, šiuolaikinė, bet turi ir ilgalaikės išliekamosios vertės. Man atrodė, kad vertinga tą muziką išsaugoti viniliniu formatu.

Norime ne tik išsaugoti, pristatyti ir kokybiškai išleisti kūrinius, bet ir paskatinti klausytojus atrasti naujos muzikos ir Lietuvos atlikėjų būtent per vinilinį formatą.

Stilistinių ribų stengiuosi nebrėžti ir žiūrėdamas į dabartinį katalogą; tikrai būtų sunku įrėminti pagal žanrą ar laikmetį.

Vienas iš naujausių mūsų leidinių yra „Above Us“ ir mintis viską pradėti kilo būtent nuo jo dar 2022 m. lapkritį. Tą mėnesį „Garbanotas“ viniliniu formatu išleido albumą „Heart in a Plastic Bag“ ir dabar „Garbanotas“ yra bene daugiausia plokštelių savo diskografijoje turinti lietuviška grupė (penki studijiniai ir vienas koncertinis albumas).

K. Aleksander nuotr.

Turėjau visus jų albumus, nes gana ilgai stebiu šią grupę, buvau jų albumų pristatymuose. Pagalvojau, kad būtų smagu išleisti viniliniu formatu ir jų pirmąjį albumą. Atsiradus progai, paklausiau Manto, ar negalvojo išleisti debiutinio albumo LP formatu. Atsakė, kad mąstė apie tai ir norėtų. Pasakiau, kad norėčiau imtis šios iniciatyvos. Tada jie ruošėsi išleisti naują albumą „Kūnas dangaus“, todėl tik praėjus šiek tiek laiko grįžome vėl pasikalbėti. Šiek tiek teko perdėlioti grafiką – „Juodos bangos“ startu laikau 2023 m. lapkričio 15 d., kai išleidau ir pardaviau pirmąjį leidyklos leidinį – „Abii“ albumą „Metanoiia“. Tuo metu „Abii“ grįžo į Lietuvos muzikos sceną po šešerių metų pertraukos ir norėjo išleisti savo naujos muzikos albumą.

Vien tik iš vinilinių plokštelių leidybos būtų sudėtinga daryti verslą, nes Lietuvos rinka nedidelė. Pastebėjau, kad didesnė dalis vinilų gerbėjų vis dėlto yra vyresni žmonės. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet vinilinė plokštelė vis dar laikoma prabangos preke ir stabilias pajamas turintys žmonės labiau suinteresuoti ją įsigyti. Taip pat vyrauja tendencija, kad leidyklos labiau orientuojasi į klasiką. Pasaulyje pardavimo viršūnėse vis dar dominuoja „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Fleetwood Mac“ – klasikiniai įrašai, kurie nesensta ir jau daug metų yra tose viršūnėse.

Rolandas Geistaras. K. Aleksander nuotr.

– Vinilinės plokštelės jau prieš kurį laiką atgimė ir yra vertinamos Lietuvoje. Kaip manai, kas padarė tam įtaką?

– Nesakyčiau, kad jos buvo visiškai pamirštos. Pastaruosius 100 metų visada buvo kažkokia procentinė dalis įrašų, leidžiamų ir vinilinių plokštelių formatu, nes yra kolekcininkų, kurie perka plokšteles. Pasiklausymo platformos išstūmė CD formatą – naujuose automobiliuose nebėra CD grotuvų ir šis formatas kartoja tą pačią skaitmeninę patirtį, tad iš CD nelabai ką nors naujo gali atrasti. Taip pat nėra klausymo ritualo, o su vinilinėmis plokštelėmis, priešingai, – visai kitoks potyris. Galime pradėti nuo to, kad tai gerokai didesnis formatas, plokštelę gali paimti į rankas, žiūrėti iš visų pusių, yra daugiau vietos meninei išraiškai. Plokštelės turi didesnę išliekamąją vertę. Vinilinių plokštelių tiražai mažesni ir pačios jos yra brangesnės kaip prekės. Net jei ir neklausai, neturi grotuvo, gali pakabinti kaip paveikslą (šypsosi).

Žmonės nori dalį iš potyrio koncerte parsinešti namo ir vinilinės plokštelės natūraliai populiarėja. Jų populiarumą padidino ir tai, kad leidžiama ne tik klasikinė muzika, kuri dažniausiai buvo klasikinis rokas, bet ir populiarios grupės / atlikėjai, kurie yra „Billboard Top 10“ ir kurių gerbėjų yra šimtai tūkstančių, galima sakyti, net milijonai. Atsirado ir spalvotų plokštelių, kitų įvairių efektų. Kad ir neturi plokštelių grotuvo, gali įsigyti ir turėti gražų ir ilgalaikę meninę vertę turintį produktą.

K. Aleksander nuotr.

– Kaip manai, kiek vinilinės plokštelės dabar yra mados reikalas, kiek tavo minėtos meninės išliekamosios vertės ir klausymo ritualo paieškos?

– Tikrai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tai ne mados reikalas. Jeigu dabar grupė ar atlikėjas išleidžia naują albumą, ypač, žinoma grupė, manau, net nėra klausimo, ar turi būti leidžiama ir vinilinė plokštelė. Šis formatas irgi yra papildoma vertė, o ir į patį atlikėją žiūrima šiek tiek rimčiau, nes plokšteles tikrai nepigu ir ne taip paprasta išleisti. Jeigu stengiesi ir tiek investuoji, tuomet ir muzika turi būti gera, bet tai, žinoma, ne taisyklė.

Norėčiau duoti patarimą jaunoms grupėms, kad pati vinilinė plokštelė neturėtų būti karjeros siekiamybė. Siekiamybė turėtų būti gera ir kokybiška muzika. Jeigu panašų į plokštelės leidybos biudžetą skirsite įrašams, jų kokybė gali duot daugiau naudos nei plokštelės.

Rolandas Geistaras. K. Aleksander nuotr.

– Pats esi melomanas ir kolekcionuoji vinilines plokšteles. Kaip susidomėjai muzika ir kokio dydžio tavo kolekcija?

– Muzika mūsų namuose nenutildavo, visada grodavo radijas. Sesė turėjo kasečių... Muzika man buvo svarbi visą laiką. Pradėjau nuo radijo, darydavau geriausių dainų mixtapus. Vėliau turėjau nedidelę CD kolekciją, bet, manau, kiekvieno melomano gyvenime ateina laikotarpis, kai jis pradeda klausyti vinilinių plokštelių. Aš taip pat pradėjau klausyti – tai visai kitas potyris ir tai mane labai patraukė.

Man tai buvo naujas formatas, nes tėvai ir seneliai neklausė plokštelių. Abejojau, ar siųsdamasis negausiu sulūžusios, kuri traška ir braška. Tačiau iš tiesų, jeigu jas prižiūri, tvarkingai laikai, prieš klausydamas nuvalai antistatiniu šepetėliu, tai ne tik niekuo nenusileidžia, bet dėl kitokio garso paruošimo ir suvedimo daug kartų lenkia skaitmeninį formatą.

Jau septynerius metus kolekcionuoju, žymiu, kada ką nusipirkau, bet viskas prasidėjo Knygų mugės Muzikos salėje. Tuo metu vinilinės plokštelės buvo naujas dalykas Muzikos salėje, jų buvo pristatoma trys arba keturios, vis dar dominavo CD, bet vieną, antrą nusipirkau… Pirmais metais kolekcija siekė gal 25, tada – 50... Dabar kolekcijoje turiu daugiau kaip 600 plokštelių, bet norimų sąraše – dar kokie 500.

– Kuo tave žavi šis formatas?

– Vinilinis formatas skiriasi nuo visų kitų dėmesiu muzikai. Kai pradedi klausyti vinilinę plokštelę, jai skiri dėmesio: paimi į rankas, uždedi, paleidi muziką, paklausai vieną pusę, kitą, ir tai šimtaprocentinis dėmesys muzikai. Klausai albumą, o ne vieną singlą. Mane šis ritualas žavi, to neturi kiti formatai.

K. Aleksander nuotr.

– Truputėlį užsiminėme, kad vinilinės plokštelės yra ir mados reikalas. Kaip manai, ar neišblės ši mada? Kiek ji truks?

– Nenoriu prognozuoti, bet kai kurie dalykai matyti. Per pastaruosius metus vinilinės plokštelės dėl infliacijos pabrango apie 20 proc., o infliacija dažniausiai veikia į vieną pusę. Plokštelių kainos neturėtų mažėti ir tikriausiai augs, o tai darys įtaką ir žmonių pasirinkimui: pirkti ar ne.

Tačiau svarbiausia ir vieša paslaptis, kad ne indie grupės parduoda didžiausius tiražus. Lietuvoje didesnius nei 1 tūkst. plokštelių tiražus parduoda Jessica Shy, Jazzu ir kiti arenas renkantys atlikėjai. Užsienyje taip pat – Taylor Swift, Harry Styles… Kol didieji atlikėjai leis gerus albumus šiuo formatu, tol gyvuos ir vinilinės plokštelės. Norėčiau tikėti, kad atsiras ir kitų grupių, kurios bus pakankamai populiarios, tačiau populiariausi atlikėjai dabar populiarina šią tendenciją. Gal mada yra ir ši tendencija, bet kitą vinilinių plokštelių atitikmenį sunku būtų rasti.

Galbūt tiražai sumažės, tačiau, manau, vinilinės plokštelės turėtų išlikti. Bent jau Amerikoje tai yra milijardinė rinka ir didžiausios įrašų kompanijos tikrai bandys skatinti, kad šis formatas išliktų.

Rolandas Geistaras. K. Aleksander nuotr.

– Atsirado spalvotų vinilinių plokštelių ir kitokių kūrybiškų bandymų. Kokių naujų tendencijų / dalykų matai vinilų leidyboje?

– Pirmas 45 minučių vinilas, atrodo, buvo išleistas 1948 m. Tai buvo juoda vinilinė plokštelė ir kartoninė dėžutė su albumo viršeliu ant jos. Dabar yra daug galimybių ir erdvė iki galo neišnaudota. Gaminamos įvairių spalvų kombinacijų plokštelės. Lietuvoje dar nesu matęs, bet užsienyje bandyta į pačią plokštelę įpilti skysčio. Esu matęs sudžiovintų gėlių ir smėlio pačioje plokštelėje, ir tai garsui neturi įtakos.

Taip pat daromi holografiniai vinilai – ne tik pati plokštelė, bet ir jos matrica – išraižyta, ir taip sukuriamas holografinis efektas. Kiek man žinoma, pasiruošti išleisti tokią vinilinę plokštelę reikėtų prieš devynis mėnesius, nes pasaulyje yra tik vienas kūrėjas, kuris moka taip išraižyti ir padaryti. Kiek žinau, dabar Mac DeMarco „Salad Days (10th Anniversary Edition)“ bus holografinė...

Su viršeliais taip pat galima sugalvoti įvairiausių dalykų – įspausti ir išspausti, padengti įvairiais sluoksniais, spalvomis, pagaminti naktį šviečiančius... Tačiau visuomenė vis tiek stengiasi atsakingai žiūrėti į šį formatą, tad biovinal irgi gan svarbi tendencija. Biovinal – organiškas plastikas. Vinilą iš 100 proc. atsinaujinančiosios energijos mes esame išleidę Nyderlandų gamykloje ir taip pat stengiamės sumažinti poveikį gamtai. Žinau, dabar ir Lietuvoje yra galimybė iš perdirbto plastiko gaminti plokšteles. Dar naudojamas perdirbtas kartonas.

Pati plokštelė – nežalinga aplinkai. Dažniausiai jos neišmetamos. Jeigu nebedžiugina, perparduodamos arba padovanojamos, todėl stengiamasi mažinti emisiją gamybos procese. Jeigu lieka plastiko granulių, jų galima neišmesti, o grąžinti į ciklą ir iš naujo panaudoti.

Rolandas Geistaras. K. Aleksander nuotr.

– Kaip dirbate su grupėmis ir bendraujate leidžiant jų kūrybą?

– Klausau labai daug lietuviškos muzikos. Kiek prisimenu, nuo MTV laikų, gal 2007–2008 m., turiu labiausiai norimų dalykų sąrašą, kuriame – dar viniliniu formatu nepasirodę lietuviški albumai, ir stengiuosi jį įgyvendinti. Mano tikslas – ne kuo daugiau išleisti, o kuo daugiau muzikos išsaugoti šiuo pavidalu. Jei patys atlikėjai ar kitos leidybos kompanijos išleidžia – džiaugiuosi. Turiu savo sąrašą, pats kreipiuosi į atlikėjus. Pastaruoju metu pačios grupės dažnai man parašo, nes planuoja išleisti albumą ir norėtų bendradarbiauti.

Man svarbu, kad muzika būtų aktuali, įdomi, išskirtinė ir turėtų išliekamąją vertę. Ji turėtų būti verta atsidurti viniliniame formate, t. y. ji užfiksuoja kultūrinį momentą, kuriame gyvename, ir net po daug metų skambės aktualiai,  šiuolaikiškai. Noriu, kad „Juoda banga“ būtų tam tikras kokybės ženklas – kad tai būtų kokybiška, išliekamąją vertę turinti muzika.

Muziką atrandu per muzikos klausymosi platformas, išgirstu koncertuose arba gavęs užklausų. Toliau bendrauju su grupėmis, kurių kūrybą jau išleidome.

Leidžiant vinilus pirmas etapas yra paruošti pačią muziką. Didelė dalis  tolesnio darbo sėkmės priklauso, kaip kokybiškai buvo įrašyta muzika, toliau būtina kokybiškai suvesti garsą. Ne paslaptis, kad vinilinei plokštelei daromas atskiras masteris, nes skaitmeniniam formatui įrašas paruošiamas kitaip. Skaitmeniniai miksai yra ryškūs ir garsūs, o ruošiant vinilinę plokštelę, priešingai, labiau orientuojamasi į vidutinius dažnius ir nėra didelio garso. Taip atsiskleidžia visi garsai ir visi instrumentai, girdisi gyvesnis muzikinis paveikslas. Tad mano pirma užduotis – dirbti su patyrusiu garso inžinieriumi. Taip pat pasirašome bendradarbiavimo sutartį su grupe, sutariame dėl sąlygų, o paruoštas garso masteringas keliauja pjovimo inžinieriui, kuris išpjauna 14 colių  diskus,   jie vėliau keliauja į gamyklą, iš jų išspaudžiama metalinė matrica ir gaminamos plokštelės.

Su grupėmis ir atlikėjais diskutuojame ir apie viršelį: ar jis viengubas, ar atverčiamas, ar reikės papildomo bukleto. Kokią žinutę norime perduoti? Dizaino dalis – taip pat įdomi. Kai kurios grupės ateina jau pasiruošusios ir turi aiškią viziją, kai kurios nebūna tvirtai apsisprendusios ir kartu diskutuojame, priimame galutinį sprendimą. Tada dizainas siunčiamas spaudai, padaromi viršeliai ir pačios plokštelės atsiduria puslapyje juodabanga.lt.

K. Aleksander nuotr.

– Kas sudėtingiausia šiame procese? Kas ilgiausiai užtrunka?

– Paruošti garsą ir gamybos procese yra ilgas laikotarpis, kai išsiunčiami garso failai ir paruošiamos matricos. Tai užtrunka.

Jei grupė apsisprendžia ir nori turėti vinilą pristatymui, realistiškas būtų dešimties savaičių terminas, jau turint paruoštą garso failą ir artworką, o planuojant saugiai – 12–14 savaičių.

 – Kokie būtų tavo patarimai jaunoms grupėms, norinčioms išleisti savo pirmąją vinilinę plokštelę?

– Siūlyčiau labai apsvarstyti šį sprendimą ir pirmiausia pažinti savo auditoriją, įsitikinti, kad jie nori to produkto. Juk matote, kokie klausytojai ateina į koncertus, ar jie įsitraukę ar ne, kokia amžiaus grupė, kokių dar panašių grupių klauso. Vis dėlto tai gana didelė investicija, kurios grąža – santykinai nedidelė. Daug išleisite iš pat pradžių ir ilgai užtruks, kol investicija atsipirks. Kartais būna, kad to nepasiekiama, patiriama nuostolių, lieka plokštelių, ir tai gali būti našta.

Jeigu manote, kad albumas tikrai geras ir turės pasisekimą, siūlau pirmiausia išleisti jį skaitmeniniu formatu, gauti atsiliepimų ir išleisti vinilinę plokštelę tiksliau numatant tiražą, atsižvelgiant į auditoriją, kuri jos laukia.

Plokštelės, priešingai nei kiti, yra nesenstantis formatas. Jei albumas ir įrašas geras, kokybiškas, žmonės lauks ir tikrai įsigis.

Stengiamasi parinkti tiražą, kuris būtų išparduodamas santykinai greitai. Jei nepasiekiate 150 tiražo, reikėtų dar palaukti, paaugti ir vėliau išleisti.