Kolekcininkas: norint įsigyti kai kuriuos meno kūrinius, tenka ir maldauti

Kartais gauti norimą meno kūrinį kolekcijai labai sudėtinga ir procesas gali užtrukti keletą metų, LRT klasikos laidoje „Ryto allegro“ kalba kolekcininkas Rolandas Valiūnas.

„Vieną kryžių iš kolekcininko išmaldavau, ne jis pats man atnešė. Aš beveik klūpėjau ant kelių. Procesas užtruko ketverius metus, kol pagaliau jo širdis suminkštėjo“, – juokauja advokatas, pristatydamas  Bažnytinio paveldo muziejuje surengtą Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ parodą „Ne vien Dangus“.

Paveikslas – ne tik interjero detalė

„Pavadinimas „Ne vien Dangus“ nurodo meninės kūrybos įvairovę ir išreiškia mintį, kad religinė tema dailėje yra plati sąvoka, aprėpianti ne tik bažnyčioms ar maldai skirtus, šventuosius ar biblines istorijas vaizduojančius kūrinius, bet ir modernų krikščioniškosios kultūros išteklių interpretavimą“, – aiškina advokatas Rolandas Valiūnas, pirmą kartą visuomenei atveriantis savo kolekcijos religinės dailės rinkinį.

Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje iki rugsėjo 24 d. galima apžiūrėti parodą „Ne vien Dangus“, kurioje rodomi religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos. Parodoje rodomi 145 Lietuvos kultūros ir meno istorijai vertingi XVI–XX a. kūriniai.

Ši kolekcija yra viena reikšmingiausių meno kolekcijų Lietuvoje. Joje sukaupta apie 1 000 tapybos darbų, daugiau kaip 260 skulptūrų, senosios grafikos, žemėlapių ir knygų, liaudies meno pavyzdžių, kuriuos jau buvo galima išvysti įvairiose parodose, albumuose, internete. Tačiau religinės dailės kūriniai parodoje „Ne vien Dangus“ visuomenei rodomi pirmą kartą.

R. Valiūnas sako, kad kolekcionuoti pradėjo maždaug 2000 m. Kaip ir daugeliui kolekcininkų, poreikis tai daryti atsirado matant tuščias sienas ir norint ant jų pakabinti meno kūrinius, o ne tuos paveikslus, kurie tėra interjero detalės. „Kai sienos jau buvo pilnos, mes vis labiau pradėjome suvokti misiją ir poreikį grąžinti lituanistinį paveldą į Lietuvą“, – kalba kolekcininkas.

Anot jo, sąvoką „lituanistinis paveldas“ reikia suvokti plačiąja prasme – tai ne vien lietuvių, bet ir kitų tautybių (pvz., baltarusių, lenkų, žydų) menininkų, kūrusių, gyvenusių Lietuvoje, darbai. „Šis  poreikis atsirado ir matant, kiek užsienio aukcionuose įvairių paveikslų, susijusių su Lietuva. Tarkim, Pranciškus Smuglevičius įsigytas Vokietijos aukcionuose. Dievas žino, kaip jis ten atsirado. Ir Prano Domšaičio, ir daugybės kitų autorių kūrinių yra įsigyti užsienyje ir atvežti į Lietuvą. Tikiuosi, jie daugiau niekada į užsienį neišvažiuos“, – kalba R. Valiūnas.

Europoje rasti analogų sunku

Kita svarbi misija, pabrėžia kolekcininkas, – meno kūrinius išsaugoti. Nors muziejai tvarkosi vis geriau ir geriau, deja, tiek palėpėse, tiek įvairiose kitose vietose dar yra užsilikę nemažai meno kūrinių, kurie pelija ar kuriuos ištinka kitoks liūdnas likimas. „Tai dažnai galima pasakyti apie liaudies skulptūras, kurių šioje kolekcijoje yra nemaža dalis. Svarbu, kad tie dalykai būtų iš palėpių surinkti ir atsidurtų ten, kur būtų prižiūrimi, – įsitikinęs R. Valiūnas. – Be abejo, šie darbai bus eksponuojami ir prieinami visuomenei.“

Pasak R. Valiūno, kolekcijoje galima rasti tik vieną XVI a. kūrinį, bet XVII a. jau bus daugiau, o XVIII a. – net labai nemažai. Beje, religinis menas turi ir savo klystkelių, nes didelė dalis šių kūrinių kažkada priklausė bažnyčioms ar buvo kitose vietose, todėl kolekcininkas turi būti be galo atsargus įsigydamas meno kūrinius religine tematika, kad nenusipirktų vogto darbo.

Kitas sudėtingas aspektas, susijęs su religiniu menu, tas, kad dažnai darbų autoriai nežinomi, kalba kolekcininkas. Tad ir menotyrininkai dažnai labai dvejoja, ar tai lituanistinis kūrinys, ar nupieštas Italijoje ir kabėjo dvare ar kokio nors aristokratuose namuose. „Mes stengiamės neįsigyti kūrinių, neturinčių nieko bendra su Lietuva, tad pirmiausia ieškome sąsajų, konsultuojamės su menotyrininkais“, – teigia pašnekovas.

Pasak R. Valiūno, liaudies skulptūrų kolekcijoje yra apie 120, bet Bažnytinio paveldo muziejuje rodoma gal tik pusė jų. Vis dėlto, pabrėžia jis, tai unikalus dalykas, kuriam Europos kultūriniame kontekste labai sunku rasti analogų ir kuriuo mes turėtume labai didžiuotis.

Ypatinga kūrinių istorija

Ypatingą istoriją, pasakoja R Valiūnas, turi Rapolo Jakimavičiaus kūrinys – iš bronzos išlietas bareljefas: „R. Jakimavičius, beje, tas pats autorius, dėl kurio skulptūros projekto Jonui Basanavičiui labai aktyviai diskutuojama visuomenėje. Būtent jis 1943 m. gavo užsakymą paruošti projektą sidabriniam metro pločio ir dviejų metrų aukščio votui, kuris turėjo būti pakabintas Aušros vartuose. Voto pavadinimas buvo „Aušros vartų Motina, gelbėk mūsų Lietuvą“. R. Jakimavičius parengė projektą, bet sumanymui buvo nepritarta.“

Tada, R. Valiūno žodžiais, R. Jakimavičius padarė mažesnį kūrinį ir padovanojo vienam kunigui. „Kur toliau šis kūrinys keliavo, aprašyta įvairiose knygose, bet svarbiausia, kad išliko iki mūsų dienų. Tai tikrai puikus kūrinys, kuriame pavaizduota Aušos vartų Motina, aplink – Lietuvos miesteliai, jų bažnyčios, o apačioje – Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 m. Galime ginčytis, ar jo meninė vertė pati didžiausia, bet istorinė vertė tikrai didelė ir šios dienos ginčų dėl J. Basanavičiaus skulptūros kontekste ji dar įdomesnė“, – pastebi kolekcininkas.

Tarsi paslaptis parodoje – sieninėje nišoje eksponuojama Mefistofelio galva – Marko Antokolsio darbas. „Tas darbas irgi užima vietą mano kabinete. M. Antokolskis buvo vienas pirmųjų, jei ne pirmasis, žydų autorių, kuris pradėjo vaizduoti žmones, nes iki tol religija nelabai tai toleravo. Kai kurie iš mūsų darbuotojų turbūt sako „einu į kabinetą, kur du velniai sėdi“. Taigi tas darbas man  artimas ir labai man patinka“, – kalba R. Valiūnas.

Beje, neslepia jis, kartais norimus kūrinius gauti labai sudėtinga. „Iš tikrųjų vieną kryžių išmaldavau iš kolekcininko, ne jis pats man atnešė. Aš beveik klūpėjau ant kelių. Procesas užtruko ketverius metus, kol pagaliau jo širdis suminkštėjo“, – juokauja pašnekovas.

Parodą „Ne vien Dangus“ sudaro keturios dalys: „Atvaizdas liturgijoje“, kurioje pristatomi bažnyčioms ir liturgijai skirti kūriniai, „Atvaizdas tyloje“ – skirta privataus pamaldumo temai, „Kaimo aplinkoje“ rodomas religinės lietuvių liaudies dailės palikimas, o „Tradicija ir interpretacija“ pristato žinomų XIX–XX a. Lietuvos menininkų kūrinius, kuriuose panaudoti krikščioniški siužetai arba tik prisiliesta prie jų simbolių bei vaizdinių.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

saunu

saunu portretas
Gerai, kad apsiziuri, jog darbai nevogti, nes jeigu isaisketu, kad advoaktas eksponuoja vogtus paveiklus, tada parofa butu galima pavadinti "Ausros vartu motina, gelbek musu Lietuva".
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių