Šiuo metu, po pusmečio kelionės, Cibai keliauja per Meksiką. Telefonu girdžiu, kaip šalia jų virte verda gyvenimas: mažoji Girė nori piešti flomasteriais ant palapinės sienų, tėtis neleidžia, tuomet dukrytė protestuodama paleidžia dūdas. Pokalbį tenka trumpam atidėti.

– Tai nuo mažųjų išdykėlių ir pradėkime. Ar ne per maži leistis į tokią ilgą ir sudėtingą kelionę – spėju, šį klausimą girdite nuolat?

L. C.: Taip, dažnokai. Perkūnui Remigijui dabar dveji su puse, o dukrelei Girei – truputį daugiau kaip metai. Nusprendėme keliauti, kai Girei buvo penki mėnesiai, bet kol viską susiruošėme, susipirkome, nuskridome į Vankuverį – praėjo dar keli mėnesiai.

– Papasakokite apie savo šeimą.

E. C.: Pagal specialybę esu architektė. Užaugau Druskininkuose, o šeimą su Liudviku kūrėme Švenčionėliuose – gražiame miestelyje prie Žeimenos. Baigę kelionę tikriausiai ten ir grįšime, nors konkreti vieta mums nelabai svarbi. Esame prisirišę prie Labanoro girios ir sakome, kad visur aplink ją yra mūsų namai.

L. C.: Aš – uteniškis. Turiu daug specialybių: esu ekologiškų namų statytojas, jogos mokytojas, keliautojas. Šiuo metu apsiriboju viena veikla – keliauju su šeima, stengiuosi būti geru tėvu ir vyru.

Kol susipažinau su Egle, daug keliavau po Europą, Aziją, išmokau jogos, į kurią investavau daug laiko ir pinigų. Lietuvoje vedžiau jogos užsiėmimus, tačiau sukūręs šeimą supratau, kad gyvenime reikia stabilesnio pagrindo ir pajamų šaltinio, tad ėmiau užsiimti ekologiškų namų statyba.

– Ar leistis į kelionę dviračiais buvo Liudviko idėja?

E. C.: Tą idėją širdyje jis nešiojosi jau labai seniai. Dar net nebuvome pažįstami, o paskui, įsisukę į kasdienę rutiną, ją tiesiog pamiršome…

L. C.: Kai susituokėme, vis svarstydavome, ar iš turimų pinigų statomės namą, ar leidžiamės į kelionę ir turiningai praleidžiame savo atžalų vaikystę. Būdavo, grįžtu iš darbo pavargęs, Eglė taip pat išvargdavo visas dienas laiką leisdama su vaikais, sukdamasi buityje. Tarpusavio ryšys pasidarė nebe toks, koks buvo anksčiau: negalėjome pasimėgauti vienas kito draugija.

Galų gale, norėjau matyti, kaip auga mano vaikai. Todėl nusprendėme, kad visgi reikia išvažiuoti. Susipirkome reikiamą įrangą, daiktus, įsigijome bilietus ir tik tada pasakėme artimiesiems.

Tikslas: daug veiklų ir amatų turintis L. Cibas šiuo metu nori tik vieno – keliauti ir savo mylimiems žmonėms būti geru tėvu ir vyru. / E. ir L. Cibų šeimos archyvo nuotr.

– Kokia buvo namiškių reakcija?

E. C.: Įvairių reakcijų sulaukėme. Su Liudviko šeima visos kelionės metu palaikome glaudų ryšį, o maniškiai gal labiau išsigandę, susirūpinę, tad stengiasi dalykiškai nesikišti.

– Keliauti žadate dar ne vienus metus. Ar nepritrūksite santaupų?

L. C.: Mes keliaujame labai kukliai ir taupiai. Vietoj automobilio pasirinkome dviračius, bet, aišku, viskas kainuoja: maistas, vizos, dviračių priežiūra, kai kada – ir nakvynės.

E. C.: „Kai kada“ reiškia, kad 99 proc. mūsų kelionės naktų būna palapinėje, o jei miegame namuose, tai paprastai mus priima geri žmonės, viešbutis – tik kraštutiniu atveju.

Panamerikos plentas prasideda Aliaskoje, tačiau šią valstiją nusprendėme praleisti, mat vaikai maži, o važiavimo sąlygos ten sudėtingos. Todėl nuskridome į Vankuverį (uostamiestis vakarinėje Kanadoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje) – į vietą netoli JAV sienos ir tris mėnesius mynėme į šiaurinę Kanados pusę, nemažai laiko praleidome kalnuose, o tik paskui pajudėjome link JAV. Galutinis tikslas – pasiekti Ušuają Argentinoje, labiausiai nutolusį į pietus pasaulio miestą. Ten baigiasi kelias.

Vaikai tvirtėja ne dienomis, o valandomis. Juk visą laiką būna gryname ore, daug juda: karstosi, bėgioja basi, lenda į šaltą vandenį.

– Ar turite planų, kaip kelionės metu papildyti šeimos biudžetą?

E. C.: Santaupų visai kelionei tikrai neužteks, todėl bandome prasimanyti pinigų. Turime dvi paramos platformas, kuriame turinį, ketiname kanale „YouTube“ išleisti serialą apie mūsų kelionę. Medžiagos jau yra nemažai, beliko rasti vietą, kur būtų interneto ryšys, elektra ir Liudvikas galėtų ramiai prisėsti ir tas serijas sumontuoti.

– Kaip pagrindinę transporto priemonę pasirinkote dviračius. Ar todėl, kad pigiau, ar kad ekologiškiau?

L. C.: Dėl abiejų priežasčių. Mes labai mylime gamtą, joje praleidžiame daug laiko, todėl dviračiai buvo sąmoningas mūsų pasirinkimas. Be to, mes juk niekur neskubame… Tą patį kelią automobiliu galėtume nuvažiuoti per šešis mėnesius, o dviračiais truks apie trejus metus. Per dieną miname tris keturias valandas, o pusę to laiko vaikai miega vežimėlyje. Keliamės su aušra, einame miegoti į palapinę su tamsa. Kai gyveni lauke, esi labai priklausomas nuo šviesos, tad keliaudami  gyvename gamtos ritmu.

E. C.: Mūsų dienos ritmas labai priklauso ir nuo vaikų. Jei jie mieguisti, sėdame ir važiuojame (prieš tai jau būname iš anksto susikrovę mantą, nes viską susirinkti užtrunka). Dabar Meksikoje žiema, oras atitinka vėlyvą lietuvišką pavasarį. Šilta, gera. Naktimis – mažiausiai 8–12 °C  šilumos. Per metus meksikiečiai nuima net keturis braškių derlius!

Ryšys: Eglė sako, kad gyventi gamtoje, mokytis iš aplinkos, matyti, kaip vaikai džiaugiasi paprasčiausiais dalykais, – išties didelė laimė. / E. ir L. Cibų šeimos archyvo nuotr.

– Braškėmis ir maitinatės?

L. C.: Ne tik braškėmis (juokiasi). Kai gyvenome Lietuvoje, valgydavome vegetarišką maistą: daug daržovių, vaisių, kruopų, sėklų, riešutų. Tačiau kelionėje neapsieiname be mėsos, nes kai žmonės mus priglaudžia, jie dažniausiai vaišina mėsiškais patiekalais. Iš mandagumo neatsisakome. Įvažiavę į Meksiką turime šiokią tokią problemą dėl  švaraus vandens, tad valgyti termiškai apdorotą mėsą čia kur kas saugiau nei abejotinu vandeniu nuplautas daržoves.

– Drąsūs jūs. O kaip sveikata – ar per pusmetį, kurį esate kelyje, nebuvote pasigavę kokios bakterijos ar viruso?

L. C.: Vieną kartą Kanadoje sirgome visi – persišaldėme. Laimei, geras žmogus mus priglaudė, užleido nedidelį namelį savo kieme, tai mes jame ir prasirgome kelias dienas. O daugiau? Visi sveiki. Vaikai tvirtėja ne dienomis, o valandomis. Juk visą laiką būna gryname ore, daug juda: karstosi, bėgioja basi, lenda į šaltą vandenį. Nuolatinis buvimas gamtoje tikrai turi daug pranašumų.

– Paminėjote gerąjį kanadietį, kuris neleido lietuvių šeimai sirgti palapinėje. Kaip randate tų puikių žmonių?

L. C.: Na, tie geri žmonės atsiranda trimis būdais. Daug kas pamato mūsų kelionę socialinėje erdvėje ir susisiekia. Kiti užkalbina tiesiog gatvėje ir pasikviečia mus pas save. Trečias būdas – naudojamės tokia programėle telefone, kur dviratininkai priglaudžia kitus dviratininkus, t. y. pakviečia juos į savo namus išsimiegoti, nusiprausti po šiltu dušu, išsiskalbti drabužių.

Nors, kai važiavome per Kanadą, geriausias mūsų dušas buvo ledinės kalnų upės… Vienas malonumas jose maudytis. Kalifornijoje upės buvo išdžiūvusios: nei rankų nusiplausi, nei vaikų apiprausi. Turėjome naudoti vandenį iš gertuvių.

Dar viena išeitis, kai matydavome, kad praustis ilgą laiką nebus kur, – miestelių vieši baseinai ir jų dušai. Drabužius skalbdavome viešose skalbyklose.

– Ar prieš keliaudami buvote susidarę smulkesnį planelį su vietomis, kurias norite būtinai aplankyti?

L. C.: Iš pradžių buvome numatę tikslų maršrutą, bet keliaudami supratome, kad turime būti lankstesni ir nebijoti keisti planų. Ypač keliaudami su vaikais. Juk pirmiausia turėjome atsižvelgti į jų savijautą, poreikius. Planus keitėme ir dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių – tarkim, privažiuojame vietą, o kelias uždarytas dėl gaisrų ar potvynių ir pan. Todėl dabar planuojame jau pakeliui.

Ritmas: keliaudami Cibai dienos rutiną dėliojasi pagal vaikus. Kai Perkūnas su Gire nori pietų miego – tėvai sėda ant dviračių, guldo vaikus į vagonėlį ant ratų ir leidžiasi į kelią. Kai mažieji nori žaisti – ieško vietos apsistoti. / E. ir L. Cibų šeimos archyvo nuotr.

– Minėjote, kad per dieną numinate po 40–50 km. Lengvu dviračiu gal ir nebūtų per sunku, bet jūs juk keliaujate kaip nešuliniai jaučiai – su vaikais, daiktais, maisto ir vandens atsargomis. Ar ne per sunku?

E. C.: Abu esame fiziškai stiprūs. Pusantrų metų lankiau jogą pas Liudviką – taip ir susipažinome. Lengvu dviračiu tiek kilometrų skamba kaip niekas, bet mūsiškiai sveria po 150 kg kiekvienas! Ir jie neelektriniai… Kartais važiuojame tokiomis nuo elektros nutolusiomis vietomis, kad jų nebūtų kur įkrauti.

V. C.: Pirmosiomis dienomis, nemeluosiu, tikrai buvo beprotiškai sunku. Sėdome ant dviračių Vankuveryje, nors patirties keliauti su jais turėjome nedaug. Pamenu, teko minti į tokį statų kalną ir man ėmė trūkti jėgų. Kai kiek pamynę sustojome šalikelėje atsipūsti, Eglė pradėjo verkti. Ėmiau tyliai mąstyti, kad gal su šia kelione prašoviau pro šalį. Vaikai nenorėjo sėdėti vežimėliuose. Baugino milžiniški miškai aplink, netoliese slankiojančios meškos. Žodžiu, jautėmės visiškai vieni. Tačiau diena po dienos įsivažiavome. Pradėjo sektis. Atsikratę nereikalingų daiktų įgavome daugiau jėgų, prie fizinio krūvio įprato raumenys. Ir vaikai ėmė elgtis kitaip. Visiems pasidarė daug lengviau. Per šešis mėnesius įveikėme maždaug 7–8 tūkst. km.

E. C.: Žinote, kai šeimoje viskas gerai, ir sunkumai nebe tokie baisūs. Susitvarkome su jais be didesnių iššūkių. Be to, aš turiu mintyse tris punktus, kuriuos visada prisimenu, kai būna labai sunku.

Pirma, sunkumai duoda pamokų. Sėsliai gyvendama namuose aš tikrai nebūčiau tiek išmokusi ir tiek savo galimybių, savo kantrybės ribų nepraplėtusi. Antra, laikas kartu mūsų ryšį augina nerealiai stipriai. Trečias punktas – apie vaikų auginimą. Mūsų vaikai gyvena gamtoje. Jie neturi to šlamšto, kuriuo būna užgrūsti visi namai. Čia jie mokosi žaisti su tuo, ką randa aplinkui. Būna, kad žmonės pasikviečia į svečius ir atneša vaikams dėžę žaislų, o mūsiškiai dairosi kieme akmenukų ir pagaliukų.

– Kelionės pradžioje sutikote indėną, kuris pakvietė apsistoti jo namuose. Padainavo, palaimino, o paskui išlydėjo į kelią. Tą palaiminimą, sakote, jaučiate visos kelionės metu?

E. C.: Iš tikrųjų prie mūsų neprieina skeptikai ir mums nepritariantys. Dažniausiai užkalbina nuotykius mėgstantys, atviri, geri žmonės, kurie papasakoja mums ir savo istorijas.

Tas indėnas Kanadoje tiesiog neleido miegoti palapinėje. Sakė, kad nesaugu – aplinkui vaikštinėja pumos. Jo šeima užleido mums savo namelį. Įdomu, kad kai mums reikia pagalbos, žmonės tiesiog tai pajaučia. Dažniausiai jie nebūna labai turtingi ar pasiturintys.

Sykį Kalifornijoje mus priglaudė moteris, kuri pati ilgą laiką gyveno gatvėje, vertėsi prostitucija. Ji pasiūlė nakvynę savo namelyje ant ratų, o ryte pasidalijo sukrečiančia gyvenimo istorija: devynerių metų ją patėvis prievartaudavo, paskui ji įklimpo į narkotikus, prostituciją, gyveno gatvėje, pardavinėjo savo kūną. Filmuose matydavome tokių vaizdų, bet neįsivaizdavome, kad taip būna gyvenime.

Neturime per daug daiktų, kurie dulka spintoje. Mes gyvename minimalistiškai, sveikai, naujų dalykų mokomės iš savo patirčių, o ne iš televizoriaus ar jutubo.

Dar viena moteris nustebino Kanadoje. Kai paklausiau, kur galėtume išsiskalbti drabužius, ji pasiūlė mums savo namus.

L. C.: Labai daug gerų ir įdomių žmonių sutinkame – nuo profesorių iki buvusių prostitučių. Ar nebaisu? Ne, nes kai kalbi su žmogumi, matai, kaip jis elgiasi. Ar sutikome panašių į save kelyje? Ne… Pasitaiko, kad šeimos keliauja autobusiukais, bet jų vaikai didesni. Su tokiais mažais, kaip mūsų, dar neteko matyti. Ką mums tai duoda? Oi, be galo daug. Aš kasdien matau, kaip auga mano vaikai ir galiu juos auklėti pats, o ne palikti darželio auklėtojoms. Galiu labiau juos pažinti, nes, kai nuolat būni kartu, visai kitaip juos matai.

– Tačiau juk ir Labanoro girioje niekas nedraudžia to daryti – būti visiems kartu?

L. C.: Tai ne tas pats. Ten turi rūpintis namais, mokėti už nuomą, patarnavimus. Labai įtraukia artimieji, draugai ir nori nenori daliji savo gyvenimą į labai daug dalių. Būdamas čia susitelki į vieną vienintelį dalyką – savo šeimą.

Mes neturime per daug maisto, kurio nesuvalgome ir paskui išmetame. Neturime per daug daiktų, kurie dulka spintoje. Mes gyvename minimalistiškai, sveikai, naujų dalykų mokomės iš savo patirčių, o ne iš televizoriaus ar jutubo.

E. ir L. Cibų šeimos archyvo nuotr.

– Daug kelyje matytų vietų jūsų regimojoje atmintyje jau virto atvirukais. Gal pasidalytumėte keliais?

E. C.: Aš esu vandens žmogus, mane apžavėjo vandenynas ir žydros Kanados kalnų upės.

L. C.: Aš irgi balsuoju už Kanados kalnus. Dar – už Jutos ir Arizonos nacionalinius parkus, juose esančius kanjonus su įspūdingo dydžio ir grožio uolomis. Kai žmonės atvyksta į Ameriką, aplanko du tris nacionalinius parkus, o mes, mindami pedalus nuo vieno iki kito, pravažiavome jų gal penkiolika!

Tačiau iš tiesų ne tie gražūs parkai ar kitos įsimintinos vietos yra šitos kelionės esmė. Esmė – kelyje sutikti žmonės, kurie labai geranoriški, empatiški, paslaugūs. Juk mes jiems neturime ko duoti. O jie tiesiog pasikviečia mus į svečius, priima kaip didžiausią savo gyvenime dovaną. Labai malonus jausmas. Manau, kai grįšime namo, ir mes būsime atviri visiems keliautojams. Maža to, daug dalykų, kurių išmokome kelyje, pritaikysime savo buityje ir kasdieniame gyvenime.

– Šis pokalbis pasirodys jau po Kalėdų, o mes kalbamės prieš jas. Ar bent įsivaizduojate, kur sutiksite šventes?

L. C.: Turbūt dykumoje. Eglę su savimi turime, ją papuošime ir bus šventė (Liudvikas juokauja turėdamas omenyje savo žmoną Eglę, – aut. past.). Mes neprisirišame prie datų. Jei randame daiktą, kurio kam nors labai reikia, nuperkame ir išsyk padovanojame. Dažnai sakau Eglei, kad man dabar kasdien yra Kalėdos, nes man Kalėdos – buvimas su šeima. O mano šeima juk čia, su manimi!

– Kaip suprantu, ir geriausios dovanos vieni kitiems esate jūs patys?

L. C.: Tikrai! Tik kartais gana sudėtinga jomis būti (juokiasi).