– Taigi teigiate, kad būti silpnu taikiniu lietuviams yra privalumas?

– Nepasakyčiau, kad Lietuva yra silpnas taikinys – šalyje veikia stiprios saugumą užtikrinančios pajėgos, daugiausia sustiprintos dėl galimos Rusijos grėsmės regione, bet, žinoma, Lietuva yra mažesnis taikinys, nėra pasaulinis žaidėjas, tik nesakyčiau, kad silpnas.

– Bet prieš tai teigėte, kad Lietuva – silpnas taikinys. Galbūt ne taip jus supratau?

– Sakykime taip – Lietuva, be jokios abejonės, mažesnis ir mažiau patrauklus taikinys. Galbūt turėčiau atidžiau rinkti žodžius. Mažiau patrauklus taikinys žmonėms, kurie nori daryti įtaką pasaulinei politikai.

– O kaip terorizmo ekspertas gyvena šiame pasaulyje? Turiu omenyje tai, kad apie terorizmą žinote iš arti ir daug daugiau nei dauguma mūsų. Ar jaučiate grėsmę? O galbūt atvirkščiai – kaip medikai juokauja apie mirtį, nuolat būdami greta jos, taip ir jūs?

– Mes visi jaučiame tam tikrą nesąžiningumą ir veidmainystę. Terorizmas yra smurtas siekiant politinių tikslų. Tik kai to siekia individai, tai vadiname terorizmu, o kai tą daro valstybės – vadiname karu. Taigi mes, pagrindinės pasaulinės temos – terorizmo – praktikai, norėtume daugiau sąžiningumo apie visa tai kalbant ir daugiau pasitikėjimo mūsų vietinėse bendruomenėse. Turiu omenyje, kad tai labai svarbi politikos sritis. Jeigu jos teisingai nesuprasime, neįsisąmoninsime, tapsime grėsmės taikiniais.

Ir iš tiesų, kai vadiname save demokratiškais, mes demokratiški tik tokiu atveju, kai mūsų visuomenės yra informuotos apie faktus, susijusius su konkrečiomis problemomis, ir kai galime pasirinkti, už ką balsuoti, reaguodami į disponuojamą informaciją. Deja, terorizmas yra apgaubtas paslapties, ir šioje srityje mes nesielgiame labai demokratiškai, kaip su visu tuo dorojamės.

– Nežinojimas, ko gera, lemia ir tai, kad bijome – juk žmogiška bijoti to, ko nepažįstame.

– Tai ir yra problema, ir būtent čia atsiranda erdvė šaknytis iracionalioms baimėms, nes tai – nežinomybės baimės. Kol jas ir toliau laikome nepažiniomis, kol yra žiniasklaida, kuri vaikosi sensacijų ir apie jas skalambija, turime didžiulę neproporcingą iracionalią baimę – ypač Lietuvoje, kur terorizmo baimė egzistuoja, nors iš tiesų jokių terorizmo požymių beveik visiškai nerasta. Ir tai nėra tik mano požiūris – tai valstybės saugumo tarnybų atliekamos grėsmės analizės duomenys, šioje šalyje skelbiami reguliariai.

Tai, kad Lietuvos pareigūnų, atsakingų už šalies saugumą, visuomenė neišgirsta, yra komunikacijos nesėkmė. Jie žino, kad yra labai maža grėsmės tikimybė arba jos visai nėra, o visuomenės baimė daug didesnė nei potenciali grėsmė.

– Tad kokią žinią norėtumėte perduoti žiniasklaidai, dirbančiai su šiomis temomis?

– Aš suprantu, kad žiniasklaidos varomoji jėga – kelti susidomėjimą. Vis dėlto, mano manymu, privalu jausti redakcijos atsakomybę, kuri yra tiesiogiai proporcinga kuriamai baimės atmosferai. Demokratijoje žiniasklaida turi didžiulę jėgą, tačiau su ta didžiule jėga privalo drauge eiti ir didžiulė atsakomybė. Vis dėlto matau tos atsakomybės trūkumą.