– Richardai, papasakok trumpai apie save.

– Dirbu ne vieną darbą LRT TELEVIZIJOJE ir Radijuje: esu projekto „LRT Opus Ore“ vedėjas, LRT RADIJUJE vedu laidą „Paraštės“, „LRT Opus“ – „Švelnius tardymus“. Mane domina gyvenimas, kelionės, žmonės, pasaulio ateitis, Lietuvoje šiek tiek domina politika: nerimą kelia tai, kad būdami šaunia valstybe ne visuomet gebame susitvarkyti jos viduje. Nors yra daug kokybiškai, turiningai gyvenančių žmonių, esama daug pamirštų žmonių, socialinių atskirčių, tam tikrų socialinių iššūkių.

Žinoma, atskirtyje gyvenantys žmonės paprastai patys dėl to bent iš dalies kalti: kartais pernelyg panyra į alkoholio liūną, tuomet seka nepriteklius šeimoje, skriaudžiami vaikai ir pan. Man labai gaila tokių vaikų ir labai norėtųsi geresnio žmonių tarpusavio susikalbėjimo.

– Kokią vietą šioje problemiškoje visuomenėje skiri savanorystei? Kokios jos formos reikalingos būtent Lietuvoje?

– Visos formos yra reikalingos. Man atrodo, kad labai šaunūs yra socialiniai darbuotojai, ne paslaptis, Lietuvoje negaunantys itin gero atlygio, tačiau savo darbus darantys nuoširdžiai. Pagarba ir savanoriams, t. y. „Raudonoms nosims“, „Caritui“, „Maltiečiams“, „Vaikų linijos“ savanoriams, ar į dienos centrus einantiems žmonėms, kurie savo laiką skiria tam, kad kalbėtų, paguostų, perteiktų savo įgūdžius. Tai – labai svarbu.

– Ar pats esi bandęs savanoriauti?

– Kadaise savanoriavau „Jaunimo linijoje“, dar gyvendamas Plungėje dalyvavau įvairiose rūbų nepasiturintiems žmonėms rinkimo ir pan. akcijose. Ir dabar turėdamas laisvo laiko planuoju poroje vietų savanoriauti.

Galima pasakyti, kad joga, sveikas gyvenimo būdas, sveika mityba yra mados reikalas. Koks skirtumas? Gerai, tegul būna tokia mada. Ji yra teigiama. Savanorystė taip pat gali būti mados reikalas. Galima sakyti, kad savanorystė yra prasmingas geros mados reikalas.

Manau, kad mano viešieji darbai, pvz., laida „Paraštės“, ir yra vien tik apie tai, apie nelygumų ir nesusikalbėjimų mažinimą, socialines problemas ir žmones, negailinčius savų jėgų jas išspręsti.

– „Paraščių“ laidoje jau esame kalbėję apie savanorystę teisme ir kitas jos formas. Ar savanorystė nėra mados reikalas? Kiek tai šiais laikais prasminga?

– Galima pasakyti, kad joga, sveikas gyvenimo būdas, sveika mityba yra mados reikalas. Koks skirtumas? Gerai, tegul būna tokia mada. Ji yra teigiama. Savanorystė taip pat gali būti mados reikalas. Galima sakyti, kad savanorystė yra prasmingas geros mados reikalas. Juk tai duoda gerą postūmį šaliai. Jei lygintume madą prisigerti, atimti iš ko nors mobilųjį telefoną ir būti kietam su savanorystės mada, tai vienareikšmiškai savanoriauti ir būti dėl to madingam yra tūkstančius kartų geriau nei daryti blogus darbus.

– Ką esi girdėjęs, kiek esi susijęs su savanoryste teismuose?

– Kadangi kalbėjau apie tai savo laidose, žinau, kad Lietuvoje tai dar nėra įsibėgėjęs dalykas. Tai – labiau Vakarų Europos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos pavyzdys, kuriuo ima sekti Lietuvos teismai.

Mano nuomone, savanorystė teisme yra be galo prasminga, nes į teisingumo rūmus atėję liudytojai ir nukentėjusieji gali tiesiog stokoti informacijos, ką daryti, kur eiti, kokios procedūros čia laukia, jiems gali būti sudėtinga suprasti teisinę kalbą. Jeigu žmonės tampa smurtinių nusikaltimų liudytojais, jiems gali būti nejauku matytis su tais, kurie įvykdė šiuos nusikaltimus.

Todėl, manau, prasminga atlikti tarsi psichologo vaidmenį, padėti tokiems žmonėms, juos nuraminti, pabūti tarpininku tarp teisės ir žmogaus, papasakoti, kaip vyks teismo posėdis, pagaliau, duoti vandens.

Beje, savanorystė teismuose naudinga ne tik iš šios, pagalbos žmogui, pusės, bet ir norint pažinti Lietuvos teisinę sistemą, sužinoti, kaip ji veikia, kaip vyksta teisminiai procesai.

– Ar pats esi susidūręs su teismais?

– Vienoje byloje buvau nukentėjusysis. Teko būti teisme. Viskas vyko tvarkingai. Džiaugiuosi, kad tuo atveju teko nukentėjusiojo, o ne skriaudiko vaidmuo (šypsosi). Žinoma, gyvenime nesielgiu taip, kad nuo manęs kas nukentėtų!

– Kaip jauteisi teisme? Ar aplinka nebuvo baugi? Ar pakako informacijos?

– Informacijos šiek tiek trūko. Taip, raštinėje pasakė, kur yra salė, kaip ten nueiti, buvo aišku, kas dalyvaus posėdyje. Vis dėlto trūko žmogaus, tarpininko, kuris būtų pasakęs, kaip viskas vyks, kur galima rasti vandens.

Mano atveju, nusikaltimas nebuvo sunkus, man nebuvo nejauku sutikti skriaudikus, tačiau įsivaizduoju, kad yra tokių atvejų, kai tokia akistata gali būti labai, labai nemaloni.

– Kaip vertinai teisėjo elgesį proceso metu?

– Viskas buvo gerai: teisėjas bendravo gražiai, oriai, paliko solidumo įspūdį.

– Neretai neigiamą nuomonę apie teismus formuoja žiniasklaida. Ar turi savo nuomonę apie teisingumo rūmus? Kas ją suformavo – tavo asmeninė patirtis ar žiniasklaida?

– Vis dėlto – žiniasklaida. Mes, žmonės, linkę išgirsti blogas, o ne geras žinias. Mūsų sąmonėje giliau įsirėžia istorijos apie tai, kaip teisėjas paleido nusikaltėlį, nors buvo surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų. Lygiai taip pat sąmonėje formuojasi ir, pavyzdžiui, prokuratūros įvaizdis: žmonės prisimena vis nuskambančias neištirtas bylas ir pan. Tai nėra objektyvi nuomonė. Ji paremta nuogirdomis. Kaip yra iš tiesų? Veikiausiai reikėtų atlikti didelius tyrimus, imti šimtą bylų ir išvesti kokį nors vidurkį.

– Jei prie tavęs prieitų sociologas ir paklaustų, „ar pasitikite teismais?“, ką atsakytum?

– Reikėtų trečio varianto, negalėčiau pasakyti „taip“ ar „ne“. Atsakyčiau, kad esu linkęs pasitikėti ir norėčiau jais pasitikėti 100 proc.